Apie Berto Hellingerio išvystytą
 Šeimos konsteliacijų (išdėstymo) praktiką,

naudojamą psichoterapijoje, konsultavime, pagalboje asmeniui, šeimai,
bei organizacijų konsultavime

Joks kitas psichoterapeutas paskutiniaisias metais terapijos srityje nesulaukė tokio pripažinimo kaip Bertas Hellingeris (g. 1925 m.). Jis mokėsi filosofijos, katalikų teologijos ir pedagogikos, dirbo misijose Afrikoje; vėliau tapo psichoterapeutu, psichoanalitiku. 1980-ais metais jam pavyko pažinti ir perteikti dėsnius, kurie atveda į tragiškus konfliktus tarp šeimos narių. Šiuo pagrindu jis sukūrė nuosavą sisteminės-šeimyninės terapijos metodą, kuris įgyja vis didesnį populiarumą pasaulyje. 

Pagal Thomas Shafer – vokiečių psichoterapeuto knygą “Was die Seele krank macht und was sie heilt” (“Kas sielą skaudina ir kas gydo”), 2003.  

Kaltė ir nekaltumas, sąžinė, tvarka, ryšiai, nuolankumas ir pagarba tėvams – štai pagrindinės Berto Hellingerio sisteminės psichoterapijos sąvokos.  
Vieniems jis padeda prikelti tam tikras vertybes. Mes gyvename tokiu metu, kai viskuo labai greitai suabejojama. Ir štai ateina kažkas (susitikimas su gyvenimo dėsniais ir tvarka, aišku, duota Kūrėjo), kas pagaliau parodo orientyrą ir visur – asmeninėse tragedijose ir likimo smūgiuose – leidžia įžvelgti priežastį bei prasmę. Supranta sąsajas, kurias įtariame esant anapus suvokimo ribos, o tai pažadina gilų ilgesį, kuris darniai siejasi su lemtimi. 
Daugelis psichoterapeutų, kurie B.Hellingerio metodu išdėstė (t.y. seminaro metu peržvelgė) savo šeimas ir savo kasdieniame darbe atsižvelgdavo į jo tyrinėjimų rezultatus, tai patvirtina.
…Po to, kai aš išdėsčiau savo šeimą, išsiaiškinau ne tik savo istoriją, bet ėmiau ir savo klientų problemas matyti naujoje, neįprastoje šviesoje.

Šioje knygoje aiškinama ne tik Hellingerio (perteikta) išmintis, bet įtraukta ir mano darbo su pacientais patirtis.
…(Skaitytojo) susitikimas su B. Hellingerio mintimis apie šeimą, santuoką, partnerystę, ligas ir mirtį giliai sujaudins ir padarys teigiamą įtaką jo paties gyvenimui. Aš pats tai patyriau ir pažįstu nemažai kitų, patyrusių panašią būseną. 

Panašiai kaip sapnai atspindi asmens nesąmoningas svajones, taip šeimos išdėstymas atspindi nesąmoningąją šeimos pusę. Apie juos visus terapeutui pakanka nedaug informacijos (čia visiškai nereikalingi nuodugnūs “išsipasakojimai”). Tik lemtingi įvykiai šeimos sistemoje yra svarbūs, pavyzdžiui, motinos mirtis vaikui esant kūdikiu, arba savižudybė. …. Vien šeimos išdėstymo paveikslas kai kuriais atvejais jau gali teikti paaškinimus. 

...(Kartais vėliau gimę vaikai kartoja ar dalinai atspindi ankstesnių šeimos narių likimus.) Tą nesąmoningą anksčiau gimusiojo likimo perėmimą B. Hellingeris vadina „konfliktu“. Jei tokie asmenys vėl bus vertinami teigiamai (neteisiami), niekam nebereikės nesąmoningai susitapatinti su jais, taigi jie bus palaiminti. ...(Čia kalbama apie atvejus, kai giminėje yra „paveldimi“ – kartojami visiškai ar tam tikra dalimi ankstesnių asmenų likimai, tragiški įvykiai, nesėkmės, praradimai, ligos, charakteriai ir t.t., kai tai, kas nebuvo tinkamai priimta ir gerbiama, vėliau gimusių asmenų vėl išreiškiama - kartojama).  

Kai išdėstyme pavyksta rasti sprendimą, tai išgyvenama, nepaisant gydomosios įtakos, kaip dovana, - čia B.Hellingeris kalba apie „malonę“. Vedantysis tik „padeda“ esamai meilei išsiveržti į dienos šviesą. Kaip klientas tame nušvitime apsispręs, ne jo reikalas. Atsako už tai vien klientas. Galiausiai vedantysis ir nežino, kas klientui geriau ar blogiau. (Jeigu padėjome kam susitikti su jo gyvenimo gydančia jėga, ją išgyventi, rasti susitaikymą, juk ne mūsų reikalas spręsti ir nurodinėti, kaip jis turi toliau gyventi – kas jam „geriau ar blogiau“. Tačiau iš praktikos matome, jog tas, kuris tai atrado, sutiko ir pažino, dažniausiai ir pasilieka naujame kelyje, kur vidinės žaizdos gyja, o vietoje konfliktų teka meilė ir jėga.)  

Bertas Hellingeris iškėlė uždavinį padėti klientui rasti sąlytį su jo šeimos gydomosiomis galiomis. Jam tai ne tik terapija, bet ir susitaikymo tarnystė. Šia prasme jis save mato sielos gydytojo vaidmenyje. Tradicinis psichoterapeutas, priešingai, tiki, jog viską laiko savo rankose. B. Hellingerio supratimas apie likimą leidžia jam tik labai menkai prisiliesti prie šeimoje veikiančių jėgų. Ką nors „daryti“ ir nuspręsti (už klientą ir jo šeimą) jis laiko pasipūtimu.    

Likimas ir kaltė 

Pasitaiko, kad žmogus jaučiasi kaltas dėl tam tikrų aplinkybių. Vienas jaunuolis narkomanas gimdamas prarado motiną. Savaime supantama, kad dėl motinos mirties jis nekaltas, tačiau jis jautėsi kaltas (kartais tas jausmas gali būti sąmoningai nesuprantamas, tačiau vistiek veikia žmogaus sieloje, asmenybėje ir verčia jį elgtis kaip kaltą.) Pasąmonės balsas jam vis kartojo: „Mieloji mama, jei tau tai baigėsi taip baisiai, ir man turi sektis blogai. Man negali būti gerai“. Tai magiška vaiko meilės forma, kai vaikas tiki, jog savo kančia atlygins ankstesnę kančią.
Per šeimos išdėstymą (konsteliaciją) terapeutė (vedančioji) padėjo klientui sūnui savo motinai pasakyti: „Aš  vertinu gyvenimą, nes tu brangiai už jį sumokėjai, ir atsidėkodamas aš padarysiu ką nors gera. Prašau, palaimink mane, jei aš pasilieku“. Jaunuolis atsisakė narkotikų, atsikratė kaltės jausmo ir vėliau sutiko partnerę.
Tokioje lemtingoje kaltės ir nekaltumo kaitoje jaučiamės bejėgiai. Todėl sunkiai su tuo susidorojame. O išeitis – paklusti tai nesuprantamai sąsajai. Kalbama apie nuolankumą. Šią sąvoką, kurią kiti psichoterapeutai vadina liaudiška (kartais archaiška ar bibline), B.Hellingerio darbuose aptinkame dažnai. Nuolankumas padaro įmanoma priimti savo gyvenimą ir savo laimę tokius, kokie mums teko, nepriklausomai, kiek kiti už tai sumokėjo. Jei man teko sunkesnė negu kitų dalia, lieka nuolankiai prisiderinti prie likimo. Ne aš paveikiu likimą, bet likimas paveikia mane. 
(T.p. jaunuolis, kurio sesuo žuvo per nelaimingą atsitikimą, kai dar jie buvo vaikai, visą laiką nešiojosi kaltę dėl sesers žūties, nes nesugebėjo jos išgelbėti, nors tuometiniu vaikišku supratimu vargu ar turėjo galimybę ją išgelbėti. Pasąmoningai vedamas tos kaltės, negalėjo priimti to gero, kas buvo šalia, ėjo į tokias gyvenimo situacijas, kur galėtų būti „nubaustas“. Šeimos išdėstymo metu jam pavyko atsisveikinti su žuvusia seserimi, patikėti ją likimui – kas, kaip jis jautė ir išgyveno, buvo gera jiems abiems, ir išsilaisvinti iš tos netikros jo kaltės, priimti ramybę ir džiaugsmą.) 

K.D. Tiek vyksmas, atsiskleidusi tiesa, pasąmoningi procesai, į kuriuos žvelgia klientas, tiek išsakomos frazės, kurias girdi arba pats išsako klientas savo paties ar šeimos asmenų atžvilgiu ir vykstantis susitaikymas giliai veikia jo sielą, yra išgyvenama kaip realus dabar vykstantis vidinis procesas, kuriame sprendžiasi konfliktai ir randamas teisingas kelias, meilės tekėjimas, vidinė jėga, įgalinanti realiai žengti nauju keliu.

„Suprasti Meilės Dėsnius – tai išmintis. Laikytis jų su meile – tai nuolankumas“.
Bertas Hellingeris  

Taip pat yra daug kitų gyvenimo aplinkybių, kuriose sąmoningi ar ir nesąmoningi pažeidimai, atitrūkimai nuo egzistuojančios tvarkos ir dėsnių yra priežastis konfliktų tarp tėvų ir vaikų, partnerių, vienišumo, atstūmimo, nenoro gyventi, vidinės tuštumos, pasikartojančių sunkių likimų giminėse, priklausomybių, nesėkmių, ligų. 

Kaip yra sakęs pats Bertas Hellingeris, „Tai, kuo mes čia užsiimame, iš esmės yra filosofija (gyvenimo pažinimas), o filosofijos praktinis pritaikymas yra pati didžiausia, tikriausia psichoterapija“.  

Skliausteliuose – rengėjo paaiškinimai, pavyzdžiai (K.D.), 2007.   

Parengė:

Kazimieras D. Daugėla

Tarptautiniai tinklapiai: www.hellinger.com