Kaip traumos žaloja žmones, žino visi, tačiau, kaip žmogus gali
pakreipti trauminę patirtį taip, kad ji taptų jo augimu – dr. Ofros
Ayalon mokymuose 2023 m. rudenį Vilniuje ir nuotoliniu būdu... Plačiau
Gimiau
Izraelyje prieš 84 metus. Daug
metų dėsčiau Haifos universitete psichologiją. Tuo pačiu, verčiausi privačia psichoterapine
praktika. Traumų tema pradėjau domėtis nuo 1973 m., kai mes patyrėme didelę
bendruomenės traumą Izraelyje.
Tai sukėlė mano poreikį tai išspręsti.
Negalėjau
toliau dirbti įprasto psichoterapinio darbo, neatsižvelgdama į tai, kas vyksta bendruomenei,
patekusiai į tokią krizę, kokią mes turėjome: kas nutinka individui, kas
nutinka šeimoms (kadangi, taip pat, esu ir šeimos terapeutė) ir kas nutinka
vaikams? Ypatingai - vaikams. Mokyklose, už mokyklos ribų.
Tai
buvo tas impulsas, kuris mane įtraukė į gilią, darbo su trauma, jūrą.
Iki
tol Jūs nesispecializavote darbe su traumomis?
Aš
buvau dar jauna ir dirbau įprastą psichoterapeutės darbą, profesoriavau
universitete, tačiau iki to momento nebuvau susidūrusi akis į akį su trauma.
Ar
tai buvo karo metas?
Tai
buvo 1973 m. karas, kuris mus stipriai supurtė. Mes
buvome dideliame pavojuje ir aš atradau, kad trauma buvo kaip žemės drebėjimas.
Ji sukrėtė institucijas, bendruomenes, šeimas ir individus.
Tačiau tuomet aš
pamačiau, kaip mes galime užaugti traumos dėka. Ir tai tapo mano idėja fiks, mano obsesija – atrasti
(būdus), kaip žmonės gali užaugti traumos dėka. Kaip traumos žaloja žmones,
žino visi, tačiau, kaip žmogus gali pakreipti trauminę patirtį taip, kad ji
taptų jo augimu,- paskatino mane pirmiausia atlikti tyrimą, o vėliau – išvystyti
metodus, padedančius žmonėms, bendruomenėms, vaikams. Taip pat, ir švietimo bei
kitoms sistemoms – tokiu būdu pradedant vystyti tokio pobūdžio įveikos
gebėjimus, kurie padėtų augti dėka traumos.
Atradau,
kad žmonės yra atsparūs. Mes esame tauta, kuri praėjo Holokaustą, imigraciją,
iš skirtingų pasaulio kampelių atvyko į vietą, kurioje gana sudėtinga gyventi –
Izraelį. Nors tai labai graži šalis, tačiau gyvenimas nėra paprastas. Viena
trečioji šalies yra dykuma. Prireikė daug vaizduotės, kad galvotume, jog galime
gyventi tokį normalų gyvenimą, kokį gyvename dabar.
Aš
buvau laiminga – aš gimiau Izraelyje. Tai išgelbėjo mano gyvybę Antrojo pasaulinio
karo metais. Aš jaučiau, kad esu skolinga sociumui, nes aš saugi, tuo tarpu,
kai kiti mano amžiaus vaikai tokie nebuvo (buvau devynerių, kai karas
pasibaigė). Jaučiausi kalta ir kad turiu jiems kažką duoti. Tačiau man prireikė
daugybės metų, kol grįžau į savo pačios pojūčius ir pradėjau vystyti savo
programas: vedžiau mokymus čia – Brazilijoje, taip pat ir kitose šalyse -
daugybėje šalių, jau ir skaičių pamečiau.
Ir
ką aš atradau, kaip sakau savo praktiniuose užsiėmimuose – kad žmonės gali skirtis odos spalva, kūno formomis, kalba,
įpročiais, tačiau viduje visi mes esame tokie patys - tai suteikė man galimybę išvystyti
vieną programą ir ją adaptuoti skirtingų kultūrų, amžiaus, lyčių žmonėms; skirtingoms
šeimos situacijoms – tai yra, kaip mes naudojame mano COPE korteles mano
bazinėje programoje. Tai veikia visur.
Tai
reiškia, jog Jūs radote darbo, terapijos formą, kuri „kalba" ta pačia kalba
visur?
Taip,
nes metaforų kalba yra universali. Mūsų žodžiai gali skirtis, tačiau mūsų
vaizduotė, mūsų dešiniojo pusrutulio darbas yra toks pats visur. Mes
įsivaizduojame baisius dalykus, mes įsivaizduojame palaimingus dalykus – visame
pasaulyje tas pats, aš neradau skirtumų tarp tautų ir kultūrų, kurie būtų labai
dideli. Aš atradau ryšį ir tai yra nuostabu, nes mes visi esame tos pačios
Visatos dalis, kaip yra sakoma, žvaigždžių dulkės.
