VšĮ SISTEMINIŲ SPRENDIMŲ INSTITUTAS

  • Šeimos konsteliacijos
  • Psichologinis konsultavimas
  • Seminarai, paskaitos, mokymai

Kontaktai:
Tel.: +370 620 91691, +370 637 74700

el.p.: info@konsteliacijos.lt

 


lt ru
 
   
Santykis į mirusius ir palaimingas gyvenimas
KOKS SANTYKIS Į MIRUSIUS,
KURIA PALAIMINGĄ GYVENIMĄ?


pl.jpg

.

Dauguma mūsų priima gyvenimą ir mirtį, kaip du vienas kitam prieštaraujančius reiškinius. Apie mirtį galvojame, kaip apie katastrofą, kurios reikia vengti: arba ignoruojame jos neišvengiamumą ir gyvename taip, lyg mirtis apskritai neegzistuotų, arba gyvename nuolatinėje mirties baimėje. Ir tik nedaugelis į mirtį sugeba žvelgti ramiai.

Taip pat, mes skirstome šeimos narius į tuos, kurie jau mirę ir tuos, kurie dar gyvi, neįsisąmonindami, jog kolektyvinei pasąmonei šis skirtumas neegzistuoja, nors akivaizdu, kad gyvieji ir mirusieji priklauso skirtingiems pasauliams.

Šeimos konsteliacijose (psichologinis metodas) - vidinio pasaulio atskleidime galima pamatyti, kad visi šeimos nariai, kurie gyveno prieš mus, o tiksliau - jų atspindys mūsų pasąmonėje, tebevaidina svarbų vaidmenį dabartinėje mūsų šeimos sistemoje ir daro įtaką ateities kartų gyvenimui.

Tai greičiausiai viena iš priežasčių, dėl ko visose primityviose gentyse egzistuoja protėvių kultas. „Necivilizuoti" žmonės intuityviai žino, kad mirusieji įtakoja ir gyvųjų gyvenimus. Šiose gentyse suprantama, kad mirusieji neišnyksta be pėdsakų: viskas, kas vyko jiems gyviems esant, yra dalis jų palikuonių gyvenimo, o bet kokie praeities įvykiai ir toliau įtakoja viską, kas vyksta šiuo metu.

Praktinio darbo su konsteliacijomis metu mes matome, kad santykis į mirusius įtakoja daugelį mūsų gyvenimo sričių: nuo asmeninės savijautos, meilės, santykių, iki sveikatos ir veiklos. Šios įtakos pobūdis priklauso nuo to, koks yra mūsų santykis į juos. Išdrįsę pažvelgti giliau – iš širdies, į išėjusiuosius, mes galime keisti save ir savo likimą.

Terapinis atvejis.

Problema, su kuria kreipėsi klientas - jo prasti santykiai su tėvu, kuris niekada neskyrė savo sūnui pakankamai laiko ir dėmesio.

Konsteliacija parodė, kad kliento senelis (jo tėvo tėvas) dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir tapo daugybės mirčių liudininku. Konsteliacijos metu paaiškėjo, jog jis siekia išeiti iš šeimos sistemos: jį traukia pas kare žuvusius draugus. Ir tik po to, kai kliento atstovas išreiškė pagarbą visiems žuvusiems ir pripažino senelio kančias, senelis (t. y. senelio atvaizdas kliento jausmuose, atmintyje) pirmą kartą sugebėjo pažvelgti į savo sūnų ir anūką. Tuomet ir tėvas galėjo pasižiūrėti į savo sūnų - mūsų klientą. Iki tol tėvas nesąmoningai savo vidumi sekė paskui savo tėvą, kliento senelį, ir norėjo prisijungti prie žuvusiųjų kare, todėl jis paprasčiausiai negebėjo matyti savo sūnaus - jo žvilgsnis buvo nukreiptas į mirusius.

Po terapinio darbo klientas buvo prisipildęs gilaus šilumos ir ryšio su seneliu bei tėvu jausmo. Pasikeitė jo santykis į tėvą ir save. Atsirado vyriškas orumas ir jėga, pasiryžimas imtis atsakomybės ir kurti savo šeimą, darbą, pasaulį.

***

Dažniausiai siekiame pamiršti tuos protėvius, kurių gyvenimo būdas peržengė socialines normas arba tuos, kurių gyvenimą palietė neįprastos aplinkybės: ankstyva mirtis, savižudybė arba nužudymas, jų pačių žiaurumas arba žiaurumas jų atžvilgiu.

Neretai likusieji šeimos nariai laiko tokį giminaitį „balta varna", kalba apie jį, kaip apie „šeimos gėdą" ir stengiasi jo neprisiminti. Tačiau būtent tie, kuriuos mes mielai pamirštume, jaučia didžiausią poreikį būti prisiminti.

Taip, kaip psichoterapijos metu mes kreipiamės į savo vidinį pasaulį ir tyrinėjame tas mūsų pačių dalis, kurios buvo išstumtos į pasąmonę, taip ir konsteliacijų sesijos metu, mes atsisukame veidu į mūsų pamirštus protėvius. Kadaise jie priklausė mūsų šeimai ir mes turime sugrąžinti jiems priklausančią vietą šeimos sistemoje. Mes pripažįstame jų egzistavimą, parodydami savo pagarbą ir meilę jų atžvilgiu, nepriklausomai nuo jų moralinių nuostatų gyvenime. Nes kitu atveju tai, kas buvo atstumta, paniekinta, sugrįžta per ligas, simptomus, nesėkmes mūsų arba mūsų vaikų gyvenimuose - kartojami išstumtųjų giminės narių likimai, jausmai, simptomai.

Pripažinę pagarbų išėjusiųjų egzistavimą mūsų atmintyje, mes beveik visuomet atrandame, kad nejaučiame negatyvių jausmų jų atžvilgiu, suprantame, kad nuoskauda, kurią mes nešiojomės savyje tiek daug metų, visiškai mums nereikalinga. Ir tuomet jie teikia mums palaiminimą - svarbų visos šeimos sistemos susitaikymo ir išgydymo gestą.

 

straipsnyje panaudotos ištraukos iš knygos
Источник любви. Теория и практика семейных расстановок

autorius Свагито Р. Либермайстер