.
„Po skyrybų, pradžioje vyras dar ateidavo
į svečius, atnešdavo vaikams dovanų, bet kuo toliau – tuo rečiau. Vaikai labai
jo pasiilgsta, laukia kiekvieno susitikimo. Jis gali pažadėti, kad ateis,
tačiau neateina - vaikai nusimena ir labai pergyvena. Kai apie tai bandau
kalbėtis su buvusiu vyru, jis pyksta“.
Tokias moterų istorijas aš gana dažnai
girdžiu savo praktikoje, kai po skyrybų vaikai lieka su mama ir po kažkurio
laiko tėtis „dingsta" iš jų gyvenimo, – pasakoja sisteminis terapeutas Vlad Syritsa. Atrodo, tiek jau to, nesusiklostė
suaugusiųjų reikalai – taip jau nutinka. Tačiau kuo čia dėti vaikai ir kodėl
jie turi kentėti?
Pateisinti tokį vyro santykį į savo vaiką – „vakar dievino, o šiandien pamiršo" –
neįmanoma. Tačiau galima pabandyti suprasti, kas verčia vyrus elgtis nevyriškai
ir galbūt tai pakeisti.
Vienos apklausos duomenimis, iš tiesų, po
skyrybų, tėvų su vaikais susitikimų dažnumas sumažėja. Jei nuo skyrybų momento
praėjo mažiau nei 5 metai, tai dar 44% tėvų dažnai (kartą per 1-2 savaites)
susitinka su savo vaikais. Artėjant link 10 metų, jų jau 32%, o dar vėliau –
tik 24,5%. Tų, kurie retai (kartą per mėnesį ar rečiau) susitinka su vaikais, dalis
padidėja nuo 43 до 55%, o tų, kurie niekada nesusitinka su savo vaikais - nuo
12 iki 17%.
T. y. iškart po skyrybų,
kaip minimum, kas dešimtas vyras, o su laiku ir kas šeštas, nustoja bendrauti
su savo vaiku. O jei atsižvelgtume atvejus, kai „tėtis pranyksta" dar iki vaiko
gimimo, statistika bus dar liūdnesnė.
Iki skyrybų
Deja, viso to priežastis dažniausiai
glūdi jau pačioje santykių pradžioje – pasirenkant vyrą. Moterys klysta
manydamos, kad vyrai taip pat, kaip ir jos, svajoja apie šeimą ir vaikus. Klysta
vildamosi, jog jis būtinai nudžiugs išgirdęs žodžius „mes turėsime kūdikį" arba
kad neplanuotas nėštumas „pririš" jį. Kai jos užmerkia akis į „nežymius" signalus
ir tiki, kad sugebės pakeisti vyrą.
Iš tiesų, daug vyrų nori
tapti tėvais. Juk tai priežastis didžiuotis ir džiaugtis, galimybė duoti savo
vaikui kažką svarbaus ir reikalingo. Tačiau tuo pat metu ir baisu: ar susitvarkysiu, ar pavyks būti geru tėčiu?
Juk niekas nemokė juo būti.
Juolab, jei vyras pats
užaugo be tėvo, iš kur jis gali žinoti, kas tai yra būti „geru tėčiu" ir kaip
jis gali to išmokti? Jei jam prieš akis stovi šeimos, kurioje „tėčio nėra ir
viską daro mama" pavyzdys arba jei šeimoje sumaišyti vaidmenys, kai „uždirba mama, o
auklėja močiutė" – sunku tikėtis kažko kito. Taip, būna, kad toks vyras bus
labai rūpestingas savo šeimai ir darys viską, kas įmanoma ir neįmanoma dėl savo
vaikų. Tačiau daugumoje atvejų, nepilnos šeimos modelis jam atrodo norma.
Todėl vyrui bus sunku užimti
teisingą vyro poziciją šeimoje. Dažnai toks vyras užauga infantiliu ir širdyje
lieka „mažu berniuku", nenorinčiu imti atsakomybės už kitus. Baimės ir
kompleksai maskuojami po grubiu elgesiu, vyras atsitraukia ir net laikosi tam
tikros gyvenimiškos filosofijos. Jam paprasčiau išeiti, paaiškinus sau ir
aplinkiniams, kodėl jis taip pasielgė.
Mūsų laikais praktiškai
pusė vaikų auga nepilnose šeimose ir, kaip taisyklė, juos auklėja mama arba
močiutė. Mergaitėms, užaugusioms tokiose šeimose, taip pat sunku sukurti gerus tarpusavio
santykius, kuriuose vyras jaustųsi vyru, o moteris – moterimi. Dauguma jų pagal
mamos pavyzdį „ima ant savo pečių viską" arba „neleidžia tėvo pas vaiką", nes
juo nepasitiki. O jei vyras jaučiasi šeimoje nereikalingas, jis išeina.
Jei Jūsų ar Jūsų sutuoktinio
šeimoje buvo hiperglobėjiški tėvai arba nepakankamai šilumos ir meilės; stipri
mama ir silpnas infantilus tėvas; tėvo nebuvo arba buvo materialus nestabilumas
– visa tai gali turėti įtakos charakterio formavimuisi. Vyrams gali atsirasti
baimė ir nepasitikėjimas tėvyste ir sėkme šeimyniniame gyvenime, o moterims –
neteisingas santykis į vyrus ir nepagrįsti lūkesčiai.
Įdėmiai įsižiūrėkite į
tai, kaip klostosi santykiai Jūsų vyro šeimoje ir kokiose sąlygose jis užaugo.
Išanalizuokite savo moterišką modelį – ar Jūsų šeimos modelyje yra teigiamas požiūris
į vyrą ir tėvą? Įvertinkite, kaip tarp jūsų paskirstytos vyriškos ir moteriškos
pareigos.
Moterys nori šalia savęs stipraus,
patikimo vyro, kuris galėtų jomis pasirūpinti. Tačiau dažnai painioja troškimus
su realybe: agresiją palaiko jėga, savimeilę ir nesiskaitymą – pasitikėjimu, neatsakingumą – laisve.
„Brutualių vyrų žavesys" yra tame, kad jie
atrodo stiprūs dėka to, jog ignoruoja taisykles ir daro tai, ką nori. Taip, su
jais gali būti įdomu ir moteris jaučiasi pamaloninta, kad būtent „ji – jam
vienintelė, tokiam stipriam ir nepriklausomam". Tačiau kiek į tokių vyrų interesų ratą įeina
vaikas ir rūpinimasis šeima?
Būkite atidžios
smulkmenoms ir stenkitės blaiviai vertinti savo išrinktąjį – paprastai
atsakomybė matoma viskame: kaip vyras žiūri į savo pareigas ir vykdo savo
pažadus kitiems žmonėms, išmoka kreditus ir t.t. Jeigu jis lengvai ignoruoja
savo pareigas, greičiausiai, su laiku, Jūsų atžvilgiu bus tas pats.
Tačiau moterys ne itin ir kaltos dėl šios klaidos –
galima suprasti tokių vyrų patrauklumą. Taip pat, ir fiziologija „padeda" –
tyrimų duomenimis, hormonų piko metu moterys tiesiogine prasme save
apgaudinėja, tvirtindamos, kad patys agresyviausi chamai vaiko tėvo vaidmeniui
tinka labiau nei ramūs „normalūs" vyrai ir netgi naiviai tikisi, kad tokie
vyrai gali pasikeisti veikiami šeimos.
Todėl moteriai svarbu
apsispręsti, kokio vyro ji nori ir kokiam tikslui – šeimai ar nuotykiams, draivui?
Deja, daugumoje atvejų, tai skirtingi žmonės.
Žmogaus organizmas galima
oksitociną arba kaip jį dar vadina – prieraišumo hormoną. Būtent jis
fiziologiniame lygmenyje atsako už tai, kad dingus aistrai tarp vyro ir moters (paprastai
po metų-dviejų), jie vistiek lieka drauge. Jis gaminasi esant artimam emociniam
ir kūno kontaktui tarp žmonių, daro mus geresniais ir pakantesniais vienas
kitam.
Moterims, maksimalus
oksitocino išsiskyrimas įvyksta gimdymo metu ir maitinant kūdikį krūtimi. Gamta
taip sutvarkė, kad mama jaustų prieraišumą savo vaikui. Tačiau jei kai kurioms
moterims motiniškas instinktas pabunda ne iškart ir reikalingas laikas, kad šis
ryšys atsirastų, tai kai kuriems vyrams šis hormonas apskritai nesigamina ir
jie iš principo nesugeba prisirišti.
Todėl pažvelkite į
ankstesnius vyro ryšius. Jei jie trukdavo metus-du ir jis išeidavo, lengvai
palikdamas savo moteris ir vaikus, verta susimąstyti – greičiausiai ir Jūs
nebūsite išimtimi.
Neretai moteris priima
vyrą ne kaip visumą, o kaip kažkokią atskirą funkciją - kaip „bankomatą" arba
„patiną-gamintoją". Ir po vaiko gimimo, kai gauna to, ko norėjo, vyrą „nustumia
į šoną".
Šiuolaikinė moteris
pilnai geba gyventi viena ir pagimdžiusi dažnai nežino „kam jai dar jis". Kaip
mama ji pilnai užimta vaiku, kaip moteris – taip pat pakankamai savarankiška
ir vyras tampa nereikalingas: „Mauras padarė savo darbą, mauras gali išeiti..."
Kitos moterys nepasitiki vyrais
ir tempia viską ant savo pečių. Nedarykite klaidos, bandydamos prisiimti visus
rūpesčius, susijusius su vaikais. Atvirkščiai, stimuliuokite ir palaikykite
tėčio kontaktą su vaiku, kad jis dažniau maitintų, žaistų, laikytų jį ant rankų
ir t.t.
Mokslininkai atrado, kad
oksitocino lygis tiek moteriškame, tiek vyriškame organizmuose staigiai
padidėja net po 15 minučių bendravimo su vaiku. Žinomas ir psichologinis
faktorius – kuo daugiau vyras į ką nors įdėjo (laiko, pinigų ir kt.), tuo
sunkiau jam bus to atsisakyti.
Ką daryti?
Paprastai patarimai
tokiose situacijose nepadeda, o ir pakeisti kažką jau per vėlu, kas padaryta –
tas padaryta. Tačiau jei Jūs vis dar pasirinkimo procese, tai atsiminkite
svarbiausia – nesitikėkite, kad sugebėsite pakeisti vyrą. Taip, yra tikimybė,
kad su laiku (perkopęs 35-40 m.) jis pasikeis, tačiau vargu ar tai bus Jūsų
nuopelnas. Jis pasikeis, tik jei to panorės jis pats, o ir tai, jei taip ir atsitiks, bus greičiausiai jau kituose santykiuose.
Jei jau įvyko skyrybos ir esate pikta ant buvusio sutuoktinio, bent jau prisiminkite,
kad ir Jūs esate atsakinga už tai, kas įvyko. Tai buvo Jūsų pasirinkimas – Jūs
pati pasirinkote šį vyrą, buvote su juo ir pagimdėte nuo jo vaiką.
Skiriantis pasistenkite,
kad jūsų santykiai būtų kiek įmanoma konkrečiau apiforminti iš teisinės pusės: aiškiai nurodytas paramos dydis, susitikimų skaičius ir dažnumas, sankcijos už
įsipareigojimų nevykdymą ir t.t.
Skyrybų metu
Gerų arba blogų santykių
ateityje formavimuisi, ypatingą reikšmę turi tai, kaip vyksta skyrybos. Pagal
statistiką, kuo daugiau nesutarimų tarp sutuoktinių skyrybų metu, tuo rečiau
vyrai bendrauja su savo vaikais. Nepalankus moters požiūris į buvusį vyrą ir jo
bendravimą su vaiku, priveda prie visiško santykių nutraukimo su vaiku.
Kaip dažniausiai jaučiasi
moteris skyrybų metu? Prislėgta, nepasitikinti, nusivylusi, nuvertinta,
įskaudinta, pikta, su daugybe kitų neigiamų pergyvenimų ir baimių dėl savęs ir
savo vaikų ateities.
Dažniausiai visas šis
negatyvas nukreipiamas į „kaltininką", kuris nepateisino jos lūkesčių ir
privertė pergyventi tokią sunkių jausmų gamą. Tai suprantama,
tačiau neturi prasmės – savo pretenzijomis moteris tik formuoja vyrui
atvirkštinę negatyvią reakciją, kuri gali būti nukreipta ne tik į ją pačią, bet
ir į vaikus.
Ignoruoti negatyvių
pergyvenimų neįmanoma – jie yra ir sunku būtų šioje situacijoje tikėtis ramaus
santykio, pagarbos ir visapusiško atleidimo buvusiam vyrui. To ir nereikia –
atvirkščiai, svarbu nelaikyti tų jausmų savyje, „išlaikant veidą", o juos
išjausti ir pergyventi šį skausmą. Atleisti ar ne – tai Jūsų pasirinkimas.
Tačiau atminkite – kol „nepaleidote" situacijos, Jūs liekate „pririšta" prie
jos. Ir tuomet, nuolat grįždama prie nuoskaudų,
moteris žaloja pati save ir dažnai negali sukurti naujų santykių.
Po skyrybų gyvenimas
nesibaigia! Svarbiausia – neįstrigti savo skausme (neužsiciklinti) ir
„neauginti" nuoskaudų ir pretenzijų. Pasistenkite atrasti palaikymą
aplinkiniuose, išmokite džiuginti save ir pradėkite gyventi naujai – bent jau
dėl vaikų, kitaip nelaimingais taps ir jie. Iš mano praktikos – dauguma moterų
po metų praėjus skyryboms jautėsi laimingesnės ir sėkmingesnės nei iki jų.
Po skyrybų
Iš praktinės patirties
galiu pasakyti, kad dauguma vyrų kenčia dėl to, jog jų „neleidžia" pas vaikus.
Didelė dalis vyrų net nesiskiria dėl to, kad neprarastų vaikų ir kad šalia
„neatsirastų svetimas vyras".
Jei moteris nesusitaikė
su situacija, nepaleido vyro ir toliau gyvena savo nuoskaudose, tai dažnai vaikas
tampa idealiu manipuliavimo vyru instrumentu.
Su vaiko pagalba (leisiu
bendrauti arba ne), buvusi sutuoktinė gali kontroliuoti, valdyti ir bausti vyrą. Viskas, ką
jis daro, priimama, kaip savaime suprantama, tačiau nepakankama (kad ir ką jis
bedarytų, visuomet bus kaltas ir niekuo negalės išpirkti savo kaltės).
Palaikymas ir dėmesio ženklai nevertinami ir netgi atstumiami (mums iš tavęs
nieko nereikia), moteris nuolatos demonstruoja savo nepasitenkinimą.
Taip, tokiu būdu galima
atkeršyti vyrui, kad „jam taip pat būtų blogai". Tačiau kiek ilgai jis kęs tokį
emocinį spaudimą ir jausmą, kad nuolatos yra kaltas? Kaltės jausmas – vienas iš
pačių sunkiausių pergyvenimų kiekvienam žmogui. Todėl mes paprastai stengiamės
arba išpirkti kaltę, arba, jei tai neįmanoma, išeiname ir stengiamės neprisiminti.
Tokiu būdu bausdama
buvusį vyrą, moteris pamiršta, kad vaikas taip pat kenčia. Kas jai svarbiau –
jos nuoskaudos ar vaiko džiaugsmas bendraujant su tėčiu? Dažnai vyrai
atsitraukia nuo buvusios šeimos būtent dėl tos priežasties, kad rečiau
bendrautų su buvusia žmona. O kadangi būtent ji yra ta instancija, kuri stovi
tarp jo ir vaiko, susitikimai su vaiku tampa vis retesni ir retesni.
Jei buvęs vyras linksta
prie vaikų – netrukdykite, neprimeskite jiems savo neigiamo bendravimo,
nešantažuokite ir nebauskite vyro per bendravimą su vaiku. Pasistenkite
atskirti ir nemaišyti savo santykio į vyrą ir vaiko jausmų tėčiui.
Statistika
Įdomu, ar moterys norėtų
pakeisti esamą situaciją? Norėtų. Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu – į
susitikimų dažnumo mažėjimo pusę! Pagal statistiką, tik 17% norėtų dažnesnių
tėvų ir vaikų kontaktų, o 41% apskritai jų nenorėtų.
Pagrindinės priežastys
aiškios – tai rūpestis vaiku. T. y. noras apsaugoti vaiką nuo netinkamos tėvo
įtakos (vyras alkoholikas ir pan.) ir pasirūpinti savo pačios komfortu –
pasilikti vaiką tik sau, kad nesijausti vieniša ir atriboti save nuo nemalonių
pergyvenimų ir prisiminimų.
Tačiau nepamirškite, kad
Jūsų vaikas atsirado šiame pasaulyje dėka to, kad turėjo mamą ir tėtį. Ir kokie
tėvai bebūtų – vaikui jie vieninteliai. Nedrauskite vaikui mylėti savo tėčio ir
neprimeskite jam savo neigiamo požiūrio į jį.
Kitas esminis faktorius,
įtakojantis išsiskyrusių tėvų su vaikais santykius – tai buvusių sutuoktinių
šeimyninė padėtis po skyrybų. Jei kažkuris iš tėvų pakartotinai susituokia –
paprastai įvyksta kontaktų susilpnėjimas arba nutrūkimas. Tėvo santuokos atveju – 32%.
Nesėkmingą santuoką kai
kurie vyrai priima kaip klaidą. Toks požiūris gali įtakoti ir santykius su
vaikais – norisi viską pamiršti ir pradėti gyvenimą nuo balto lapo. Nauja
šeima, nauji vaikai – tai nauja galimybė padaryti kažką kitaip ir pamiršti apie
nesėkmingą patirtį. Kartais tame „padeda" nauja žmona, pavydėdama ir neleisdama
jo pas buvusią žmoną ir vaikus (arba aš, arba jie).
Tačiau jeigu išteka
moteris, tai daugiau nei puse atvejų, susitikimai tampa retesniais arba
apskritai nutrūksta. Tokiu būdu moteris nori
galutinai „atversti naują puslapį ir pakabinti didelę geležinę spyną ant
praėjusio gyvenimo". Ji tikisi viską pamiršti ir nori, kad patėvis taptų
artimesniu žmogumi vaikui ir pakeistų tėvą.
Tėvui dabar taip pat
sudėtingiau ateiti į buvusią šeimą, kurioje atsirado naujas vyras – jo vaidmuo
tampa labiau formalus ir jis jaučiasi visiškai svetimas. Dabar jis praktiškai
visiškai atribotas nuo auklėjimo proceso ir galutinai pasitraukia.
Svarbu prisiminti, kad
ir koks nuostabus žmogus bebūtų patėvis – jis niekuomet nesugebės užimti tėvo
vietos. Nesistenkite pakeisti jų vietomis. Vaikas turi pats pamilti arba imti
gerbti naują Jūsų partnerį. Tačiau taip pat, jo širdyje visuomet turi būti
vieta tėčiui.
Laikas viską sudėlioja į
savo vietas – kai vaikai užauga, dauguma jų bando surasti savo tėvą. Tai
giluminis ir natūralus poreikis „ateiti" pas žmogų, davusį gyvybę. Juk
„nesvarbu, kas ten vėliau nutiko jiems su mama – svarbiausia, kad kažkada jie
susitiko, mylėjo vienas kitą ir tos meilės rezultate pasaulį išvydau aš".
Neretai jau suaugę vaikai
tą daro paslapčia nuo mamos. Ir dažniausiai tose šeimose, kuriose buvo
nesutarimai dėl susitikimų dažnumo. Juk,
kol vaikas mažas – jis tėvų santykių įkaitas ir turi klausyti mamos. O kai užauga – gali pats valdyti savo gyvenimą ir stengiasi kompensuoti pažeistą
pusiausvyrą, tėvo nebuvimą. Todėl geriau nuo pat pradžių nepasiduoti savo
emocijoms ir neatsistoti tarp vaiko ir jo tėvo.
Originalus straipsnio šaltinis:
http://rasstanovki.lv
