Ištrauka iš dr. Elisabeth Kübler-Ross knygos „Über den Tod und das Leben danach“ /
«Жизнь, смерть и жизнь после смерти. Что нам известно?»
Dauguma
žmonių, sunkiose gyvenimiškose situacijose mato bausmę, prakeiksmą – kažką visiškai
negatyvaus. Jei tik žmonės sugebėtų suprasti: niekas iš to, ką jie sutinka savo
kelyje, nėra negatyvas. Visi likimo smūgiai, kančios ir pačios didžiausios
netektys, per kurias tenka praeiti, o taip pat, visi tie dalykai apie kuriuos
kalbama: „Jei apie tai būčiau žinojęs anksčiau, nebūčiau patikėjęs, jog galiu
tai ištverti" – visa tai tik dovanos. Tą skausmą ir kančias, kuriuos mums
suteikia likimas, galime palyginti su įkaitintos geležies kalimu. Tai yra galimybė,
kuri suteikiama kiekvienam – tam, kad jis galėtų dvasiškai augti. Tai
vienintelė mūsų egzistavimo Žemėje priežastis. Dvasinis augimas neįmanomas, jei
visą laiką praleidžiame „nuostabiame gėlyne". Augimas susijęs su skausmu ir
netektimis. Augame ne tuomet, kai slepiame galvą smėlyje, kaip stručiai, o kai
priimame skausmą – ne kaip bausmę ar prakeiksmą, o kaip dovaną, leidžiančią
įveikti konkrečią užduotį.
Noriu
Jums papasakoti apie vieną atvejį iš savo darbo praktikos. Vienoje iš psichologinio
palaikymo grupių, kurią aš vedžiau, buvo jauna moteris. Kai jai gimė antras
vaikas – mergytė, apie kurią ji taip ilgai svajojo, gydytojai, nieko konkrečiai
nepaaiškinę, pasakė, kad jos kūdikis turi psichikos negalią bei protinį
atsilikimą ir vargu ar ji kada nors sugebės užmegzti su juo kontaktą. Vyras,
sužinojęs apie vaiko ligą, ją paliko. Ji jautėsi tokia vieniša, palikta su dviem,
visiškai nuo jos priklausomais vaikais, be lėšų pragyvenimui.
Pradžioje
moteris viską aktyviai neigė ir net negalėjo ištarti žodžių „psichinė negalia".
Vėliau nukreipė visą savo skausmą į Dievą. Ji keikė Jį, vėliau abejojo Jo
egzistavimu, kol nepradėjo piktžodžiauti pačiais grubiausiais žodžiais Jo
adresu. Dar vėliau ji bandė susitarti su Juo: „Jei mano vaikas sugebės bent ko
nors išmokti, jei jis, bent jau ims suprasti, kad aš jo mama, tuomet aš..." Ir
galiausiai, ji suprato giliausią esmę to, dėl ko jai buvo duotas būtent toks
vaikas.
Jai
tapo aišku, kad gyvenime nėra atsitiktinumų. Ji vis dažniau žiūrėjo į savo mergytę, stengdamasi suprasti, kokią prasmę gali turėti tokio vaiko, kuris yra
toli nuo tobulybės, egzistavimas Žemėje. Ji įminė šią mįslę. Ir tai galima
suprasti iš vieno jos parašyto eilėraščio, su kuriuo noriu supažindinti ir jus.
Ta moteris – ne poetė, tačiau visgi, tai labai jaudinančios eilės. Šiame
eilėraštyje ji identifikuoja save su savo vaiku, kuris kalbasi su savo krikštamote.
Dėl to eilėraštį ji pavadino „Mano krikštamotei".
Kas yra krikštamotė?
Aš
žinau, kad tu esi ypatinga.
Tu
daug mėnesių laukei mano atėjimo. Tu buvai šalia ir pamatei mane, kai man buvo
tik kelios minutės nuo gimimo.
Ir
tu keitei man vystyklus, kai man buvo tik kelios dienos.
Savo
svajonėse tu matei, jog tavo pirmas krikšto vaikas bus sveikas.
Jis
turi būti toks pats ypatingas, kaip ir tavo sesuo.
Tavo mintyse aš jau buvau
mokykloje, universitete ir prie santuokos altoriaus.
Kas gi turėjo iš manęs pavykti? Tokia tobulybė, kad kitiems būtų buvusi garbė
bendrauti su manimi.
Tačiau Dievas man paruošė
kitus planus. Aš – tai tik aš.
Niekas niekada nepasakė,
kad aš esu vertinga.
Kažkas mano galvoje
funkcionuoja neteisingai.
Aš visuomet liksiu Dievo
vaiku. Aš laiminga.
Aš visus myliu, ir visi
myli mane. Aš įstengiu ištarti tik kelis žodžius.
Tačiau aš galiu būti
supratinga ir jaučiu švelnumą, šilumą ir meilę.
Mano gyvenime yra keli
ypatingi žmonės.
Kartais aš sėdžiu ir
šypsausi pati sau, o kartais aš verkiu.
Aš norėčiau žinoti, dėl
ko?
Aš laiminga ir mane myli
keli žmonės.
Aš negaliu
nieko įskaudinti. Aš galiu tik mylėti.
Ir
galbūt, Dievui reikalingi tokie vaikai,
kurie mokėtų tiesiog mylėti...
Ar
atsimeni, kaip mane krikštijo?
Tu
laikai mane ir tikiesi, kad aš neimsiu rėkti ir kad tu manęs neišmesi.
Nieko
panašaus neįvyko, ir tai buvo labai laiminga diena.
Dėl
to tu mano krikšto mama? Žinau, kad tu švelni ir šilta, ir glamonėji mane.
Tik
tavo akyse yra kažkas labai ypatingo.
Aš
pastebiu tavo meilę ir taip pat jaučiu šią meilę ir kituose.
Aš
turiu būti ypatinga, jog galiu turėti tiek daug mamų.
Aš
niekada netapsiu sėkminga pasaulio akyse.
Tačiau
aš tau pažadu kai ką kitą – ką sugeba tik nedaugelis žmonių.
Kadangi
aš žinau tik meilę, gėrį ir skaistumą, mums abiem, brangi krikštamote,
priklausys amžinybė.
Tai
buvo ta pati motina, kuri dar prieš kelis mėnesius buvo pasiruošusi leisti
vaikui šliaužioti šalia baseino, su viltimi, kad jis į jį įkris ir nuskęs, kol
ji užsiėmusi namų ruošos darbais virtuvėje. Tikiuosi, ir jūs pajutote, kaip pasikeitė ši moteris.
Tai
visuomet įvyksta, kai žmogus supranta: viskas turi dvi puses. Net jei kažką
užklumpa mirtina liga ir jis atsiduria akis į akį su ja, vienatvėje, manydamas,
kad mirtis nori jį pasiimti pačiame jėgų žydėjime, o jis dar net nepradėjo
gyventi, vėliau ateina viso to supratimas.
į lietuvių k. vertė
Grįžti į visus straipsnius