Savęs ir kitų priėmimas – kelias, vedantis į laimę

"Paradoksas, bet kai priimu save tokį, koks esu, aš keičiuosi. Mes negalime pasikeisti ar atsisakyti to, kuo esame, kol visiškai to nepriimame. Po to pasikeičiame beveik nepastebimai."      Carl R. Rogers

 

Dirbant su klientais, jų asmeninėse konsteliacijose dažnai pastebime, kad daugumos jų problemų priežastis - nepriėmimas savęs, savo artimųjų tokių, kokie jie yra.

Dažniausiai mes nepriimame savo tėvų, nes jie turi kažkokių asmeninių savybių ar charakterio bruožų, kurie mums atrodo nepriimtini arba skaudina. Kai dalies tėčio arba mamos nepriimame - tai negalime pilnai imti iš jų tų tėvystės syvų, kuriuos jie mums duoda. Tuomet jaučiame, kad mums vis kažko trūksta gyvenime. Mes blaškomės, ieškome to "kažko" keisdami darbus, santykius, namus... Ir nesuprantame, kad mums paprasčiausiai trūksta mamos, tėčio...

Net nepastebime, kaip palaipsniui perimame savo tėvų mums taip nepatinkančius charakterio bruožus, kartojame jų sunkius likimus... Nors kažkada sakėme, kad "nė už ką nebūsiu toks arba tokia, kaip tėtis/mama". Visa tai darome nesąmoningai - tokiu būdu bandydami būti arčiau jų, nes mums jų be galo trūksta...

Pirmas žingsnis norint iš to išsivaduoti - pripažinti, kad esu toks ar tokia, kaip mano mama ar tėtis. Kad toks tapau, nes pasąmoningai bandžiau su jais supanašėti ir tokiu būdu būti arčiau jų, kad užpildyčiau savo širdyje esančią tuštumą, meilės deficitą.

Antras žingsnis - priimti savo tėvus, tokius, kokie jie yra. Suvokti, kad neturiu teisės jų teisti. Negyvenau jų gyvenimo, nepatyriau jų kančių - galbūt tai, ką iš jų gavau yra viskas, ką jie patys turėjo. Galbūt jie patys tik tiek tegavo iš savo tėvų ir daugiau man duoti negalėjo.

Trečias žingsnis - suvokti, kad net jei iš tėvų gavau mažai meilės ar jie mane skriaudė, tačiau kaip ten bebūtų - tai buvo vienintelis mano bilietas į šį pasaulį. Su gauta gyvybe, gavau ir jėgą kurti savo gyvenimą tokį, kokio noriu. Ir to visiškai pakanka.

---------- ---------- ---------- ----------

Dabar mes jau nebesame tie maži, bejėgiai, visiškai priklausomi nuo tėvų vaikai - mes suaugome ir galime viską padaryti patys. Todėl tik nuo mūsų pačių priklauso ar ir toliau verkšlensime ir dėl visų savo nesėkmių kaltinsime "nelaimingą vaikystę", ar paimsime atsakomybę už savo gyvenimą į savo pačių rankas ir judėsime į priekį, užkariaudami vis naujas viršūnes.

 

Grįžti į visus straipsnius