VšĮ SISTEMINIŲ SPRENDIMŲ INSTITUTAS

  • Šeimos konsteliacijos
  • Psichologinis konsultavimas
  • Seminarai, paskaitos, mokymai

Kontaktai:
Tel.: +370 620 91691, +370 637 74700

el.p.: info@konsteliacijos.lt

 


lt ru
 
   
straipsnis apie konsteliacijas

SISTEMINĖ-FENOMENOLOGINĖ PSICHOTERAPIJA
ir SISTEMINĖS KONSTELIACIJOS, kaip pagalba šeimai
 

Ši psichoterapijos kryptis pradėjo savo vystymosi kelią kaip vokiečių psichoterapeuto Berto Hellingerio tyrimai ir atradimai. Po poros dešimtmečių darbo su jo išvystyta šeimos konsteliacijos metodika, 1993 metais išėjus B.Hellingerio darbus aprašančiai knygai (B.Hellingerio patirtis ir atradimai), jo vedami seminarai pradėjo plisti milžinišku greičiu.

Sisteminio psichologinio konsultavimo, sprendimų, pagalbos, terapijos ir konsteliacijų pagrindas – supratimas ir praktinis patyrimas, kad šeimoje – kaip tam tikroje sistemoje, visi jos nariai sąmoningai ir nesąmoningaiyra labai susįję. Vieną asmenį veikiantys gyvenimo įvykiai turi įtakos ir kitiems šeimos nariams bei bendrai situacijai šeimoje daugelį metų.

Fenomenologinis požiūris kai į kliento situaciją žvelgiama ne per tai, ką klientas prisimintų, galvotų ar manytų, analizuodamas savo praeitį, o per tai, kaip asmens ir šeimos gyvenimo patirtis, išgyvenimai veikia dabartį – t.y.  šiuo metu reiškiasi gyvenime, jausmuose ir patyrime.

Šeimos sistemą, anot Hellingerio, sudaro įvairių kartų giminės atstovai ar net nepriklausantys giminei asmenys (pvz., buvę mylimieji), kurie tapo reikšmingi giminės likimui,  nepriklausomai nuo to, ar palaiko glaudžius ryšius vieni su kitais, ar visiškai vienas kito nepažįsta.  Net jeigu tie žmonės jau senai mirę – visi jie turi teisę priklausyti šeimai, sistemai.

Jei kuris nors, priklausantis šiai sistemai asmuo, yra atstumiamas, atskiriamas arba užmirštamas (pvz., anksti miręs žmogus, negimęs kūdikis arba nesantuokinis vaikas), tuomet atsiranda netvarka sistemoje, kuri pasireiškia kurio nors šeimos nario apsunkintomis būsenomis, įvairiomis ligomis arba  negatyviais jausmais, kurie yra išgyvenami kaip savi, tačiau tai gali būti atstumtojo asmens (kažkurio iš tėvų, senelių ar kito svarbaus giminės nario) jausmai, išgyvenimai ir patirtis, kurie perimti, kaip palikimas. Šie susipynimai dalyvauja daugelyje vyro ir moters, tėvų ir vaikų, kitų socialinių santykių.

Sisteminis šeimos konsteliacijos metodas

Sisteminė šeimos konsteliacija (išdėstymas) – tai sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos darbo metodas, suteikiantis galimybę minėtą kliento ir šeimos vidinio gyvenimo informaciją priimti, „perskaityti“, analizuoti bei pažinti  asmenyje ir jo sistemoje veikiančias sistemines dinamikas ir sudaryti veiksmingus sprendimus tiek klientui, tiek pačiai sistemai (šeimai, giminei, kolektyvui ir t.t.), kuriai jis priklauso.

Darbas vyksta 5–25 ir daugiau žmonių grupėje, nors galima dirbti ir individualiai. Grupėje procesas vyksta „pavaduojančio pojūčio“ fenomeno dėka. Klientas deleguoja savo ir savo šeimos narių vaidmenis kitiems grupės nariams (atstovams), juos išdėstydamas – pastatydamas salėje, rate, vadovaudamasis savo pojūčiais ar vaizdiniu. Skirtingai nuo kitų išraiškos metodų, čia niekas nevaidina ir nesistengia kažko nuo savęs pavaizduoti – išdėstyme dalyvaujantys asmenys tiesiog pradeda jausti tam tikrą santykį su jų vieta, kitais dalyviais ir gali perduoti bei išreikšti atsiradusius pojūčius, emocijas. Išdėstymo  esmė ta, kad jis atspindi realų kliento šeimos sistemos vidinį procesą – kartais atstovai pradeda stovėti, jaustis ir elgtis analogiškai realiems kliento sistemos nariams. Pats klientas beveik visada atpažįsta ir išgyvena tikrą, dažnai anksčiau buvusį nesuvoktą jo sielos, vidinio gyvenimo ar šeimos paveikslą.

Toliau, padedant terapeutui, gali būti išsakomos frazės, kurios padeda tiesiogiai ar simboliškai suprasti atsiskleidžiančią informaciją, procesą. Išoriškai tai panašu į psichodramos ar kitus išorinių vaizdinių metodus, tačiau tai kitoks metodas su savo unikaliomis galimybėmis.

Metodo privalumai

Kad ir koks iš pirmo žvilgsnio atrodytų paprastas ir neįtikimas šis aprašytas procesas, tačiau šis metodas turi pakankamai apibrėžtą metodologiją, jos mokslinį pagrindimą, galimybes tikrinti atrastą informaciją ar kylančias prielaidas tiek eigoje, tiek tolesniame konsultavime, gyvenime, o jo eigoje atsiskleidžianti informacija ir jos atitikimas faktams dažnai stebina ne tik klientą, bet ir specialistus.

Šio metodo pagrindas – emocinis rezonansas, todėl jį galima naudoti net tokiose situacijose, kai trūksta informacijos.

Čia pakanka labai minimalios informacijos, be išsipasakojimų, todėl asmeninė kliento sfera yra daugiau apsaugota, mažesnis pasipriešinimas pagalbos priėmimui.

Dėl galimybės žengti tiesiai į esmę, vidinį pažinimą, su šio metodo pagalba sutaupoma dešimtys darbo su asmeniu, šeima ar specialistu valandų (o kartu ir lėšų).

Šeimos konsteliacijos metodas – geras pagalbininkas ir kitų konsultavimo, terapijos sričių specialistams – derinant įvairius metodus. Jo pagalba galimos ir supervizijos – konsultanto, pagalbininko ir kliento santykių vidinėms dinamikoms pažinti, rasti sprendimus.

Dažniausiai konsteliacija – tai vienas pagalbos etapų, kuris gali tapti postūmio ir atsivėrimo tašku.

Kai kurie specialistai tai prilygina mikroskopo atradimo biologijoje ir medicinoje reikšmingumui, nes B. Hellingerio išvystytas Šeimos konsteliacijos metodas ir jo atradimai daug kur atvėrė naujas galimybes ir leido suprasti tai, kas anksčiau sekėsi sunkiai ar buvo nepasiekiama

Šiuo metu Sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos kryptis vystosi toliau tokiose srityse kaip šeimos, individualios, organizacinės, sveikatos psichologija ir terapija, išleista per 50 knygų įvairiomis kalbomis, įkurti institutai Vokietijoje ir kitose šalyse, toliau nagrinėjantys šiuos sisteminius klausimus.

Parengė Kazimieras D. Daugėla

---------------------------------------------------------

 

GRUPINĖ IR INDIVIDUALI KONSTELIACIJA (IŠDĖSTYMAS)

Sisteminių konsteliacijų (išdėstymo) metodas nurodo darbą su šeima plačiąja prasme – kai šeima traktuojama, kaip visa giminė. Šeima, giminė yra sistema, kurioje veikia tam tikri dėsniai. Šių dėsnių nepaisymas priveda prie meilės netekimo sistemoje. O to pasekmė yra konfliktai, skyrybos, nesugebėjimas sukurti šeimos, ligos, mirtys ir nelaimingi atsitikimai tarp šeimos narių – tiek suaugusių, tiek vaikų.

Šeimos konsteliacijų metu stengiamasi atkurti skausmingus šeimos įvykius, juos priimti ir su nauja patirtimi gyventi toliau – be konfliktų, ligų ir nelaimingų atsitikimų.

 

KAS VYKSTA ŠEIMOS KONSTELIACIJŲ PROCESO METU? KONSTELIACIJA GRUPĖJE

Klientas trumpai nusako savo problemą, o konsteliacijos vedantysis (psichoterapeutas), uždavęs kelis klausimus  apie kliento šeimą, paprašo iš dalyvių išrinkti kelis žmones, kurie atstovautų patį klientą bei jo šeimos narius. Klientas sustato visus „veikiančiuosius asmenis“ kambaryje taip, kaip jam norisi, o statydamas vadovaujasi ne kažkokiomis loginėmis taisyklėmis, o savo pojūčiais. Tokiu būdu, „atstovų“ pagalba yra tarsi išdėstoma probleminė kliento situacija. Kiekvienas, „atliekantis vaidmenį”, vadovaujasi tik savo jausmais ir pojūčiais, pvz, jeigu jam norisi eiti– jis eina, jei norisi žiūrėti žemyn – jis taip ir daro. Vėliau „atstovai“ pasakoja, kokius jausmus ir pojūčius jie jaučia.

Konsteliacijos (išdėstymo) pagalba atkūrus praeities įvykius, klientui atsiranda galimybė pajusti ir išgyventi išstumtus jausmus, susijusius su tais įvykiais, priimti į savo širdį tuos šeimos narius, kurie buvo pamiršti ir atstumti.

 

INDIVIDUALI KONSTELIACIJA

Gyvenime būna tokių situacijų,  kai žmogus nėra pasiruošęs kalbėti apie savo problemas grupėje. Kai kurie gėdijasi, kai kurie išvis pasimeta žmonių apsuptyje. Arba būna taip, jog žmogus ateina į individualią konsultaciją ir jam prireikia konsteliacijos (išdėstymo) būtent tuo momentu.

Individuali konsteliacija (išdėstymas) gali būti atliekama keliais būdais:

1.     Figūrėlių pagalba – kai klientas išdėsto ant stalo figūrėles pagal vaizdinius, kuriuos jis jaučia. Tai gali būti šeimos, santykių, simptomų (ligos arba būsenos) vaizdinys. Toliau su šiais vaizdiniais yra dirbama.

Tokiu principu galima atlikti ir organizacines konsteliacijas (išdėstymus), tyrinėjant įvykių eigą organizacijoje arba verslo partnerių santykius.

2.      Popierinių figūrų pagalba – kai vietoj “atstovų” ant grindų išdėliojami popieriaus lapai: apvalios formos lapai simbolizuoja moteriškos giminės atstovus, kvadratinės – vyriškos. Rodykle arba iškirpimu nurodoma figūros judėjimo kryptis. Vėliau konsteliacijos vedantysis kartu su klientu paeiliui stojasi ant išdėstytų popierinių figūrų ir pasakoja, ką jaučia. Būna labai įdomu, nes klientas turi galimybę savo viduje pajusti skirtingų žmonių pojūčius, jausmus. Tai ypatingai naudinga sprendžiant tarpusavio santykių problemas  tarp sutuoktinių ar partnerių. Pabuvęs kito žmogaus “kailyje”, klientas ima kitaip žiūrėti tiek į pačią situaciją, tiek į savo veiksmus joje.

Individualių konsteliacijų trukmė yra šiek tiek trumpesnė nei grupinių, tačiau jos yra ne mažiau efektyvios už grupines konsteliacijas.

Daugiau straipsnių skaitykite ČIA

Apie Berto Hellingerio išvystytą
 Šeimos konsteliacijų (išdėstymo) praktiką
,

naudojamą psichoterapijoje, konsultavime, pagalboje asmeniui, šeimai,
bei organizacijų konsultavime

Joks kitas psichoterapeutas paskutiniaisias metais terapijos srityje nesulaukė tokio pripažinimo kaip Bertas Hellingeris (g. 1925 m.). Jis mokėsi filosofijos, katalikų teologijos ir pedagogikos, dirbo misijose Afrikoje; vėliau tapo psichoterapeutu, psichoanalitiku. 1980-ais metais jam pavyko pažinti ir perteikti dėsnius, kurie atveda į tragiškus konfliktus tarp šeimos narių. Šiuo pagrindu jis sukūrė nuosavą sisteminės-šeimyninės terapijos metodą, kuris įgyja vis didesnį populiarumą pasaulyje. 

Pagal Thomas Shafer – vokiečių psichoterapeuto knygą “Was die Seele krank macht und was sie heilt” (“Kas sielą skaudina ir kas gydo”), 2003.  

Kaltė ir nekaltumas, sąžinė, tvarka, ryšiai, nuolankumas ir pagarba tėvams – štai pagrindinės Berto Hellingerio sisteminės psichoterapijos sąvokos.  
Vieniems jis padeda prikelti tam tikras vertybes. Mes gyvename tokiu metu, kai viskuo labai greitai suabejojama. Ir štai ateina kažkas (susitikimas su gyvenimo dėsniais ir tvarka, aišku, duota Kūrėjo), kas pagaliau parodo orientyrą ir visur – asmeninėse tragedijose ir likimo smūgiuose – leidžia įžvelgti priežastį bei prasmę. Supranta sąsajas, kurias įtariame esant anapus suvokimo ribos, o tai pažadina gilų ilgesį, kuris darniai siejasi su lemtimi. 
Daugelis psichoterapeutų, kurie B.Hellingerio metodu išdėstė (t.y. seminaro metu peržvelgė) savo šeimas ir savo kasdieniame darbe atsižvelgdavo į jo tyrinėjimų rezultatus, tai patvirtina.
…Po to, kai aš išdėsčiau savo šeimą, išsiaiškinau ne tik savo istoriją, bet ėmiau ir savo klientų problemas matyti naujoje, neįprastoje šviesoje.

Šioje knygoje aiškinama ne tik Hellingerio (perteikta) išmintis, bet įtraukta ir mano darbo su pacientais patirtis.
…(Skaitytojo) susitikimas su B. Hellingerio mintimis apie šeimą, santuoką, partnerystę, ligas ir mirtį giliai sujaudins ir padarys teigiamą įtaką jo paties gyvenimui. Aš pats tai patyriau ir pažįstu nemažai kitų, patyrusių panašią būseną.
 


Apie šeimos konsteliacijas (išdėstymus)

Panašiai kaip sapnai atspindi asmens nesąmoningas svajones, taip šeimos išdėstymas atspindi nesąmoningąją šeimos pusę. Apie juos visus terapeutui pakanka nedaug informacijos (čia visiškai nereikalingi nuodugnūs “išsipasakojimai”). Tik lemtingi įvykiai šeimos sistemoje yra svarbūs, pavyzdžiui, motinos mirtis vaikui esant kūdikiu, arba savižudybė. …. Vien šeimos išdėstymo paveikslas kai kuriais atvejais jau gali teikti paaškinimus. 

...(Kartais vėliau gimę vaikai kartoja ar dalinai atspindi ankstesnių šeimos narių likimus.) Tą nesąmoningą anksčiau gimusiojo likimo perėmimą B. Hellingeris vadina „konfliktu“. Jei tokie asmenys vėl bus vertinami teigiamai (neteisiami), niekam nebereikės nesąmoningai susitapatinti su jais, taigi jie bus palaiminti. ...(Čia kalbama apie atvejus, kai giminėje yra „paveldimi“ – kartojami visiškai ar tam tikra dalimi ankstesnių asmenų likimai, tragiški įvykiai, nesėkmės, praradimai, ligos, charakteriai ir t.t., kai tai, kas nebuvo tinkamai priimta ir gerbiama, vėliau gimusių asmenų vėl išreiškiama - kartojama).  

Kai išdėstyme pavyksta rasti sprendimą, tai išgyvenama, nepaisant gydomosios įtakos, kaip dovana, - čia B.Hellingeris kalba apie „malonę“. Vedantysis tik „padeda“ esamai meilei išsiveržti į dienos šviesą. Kaip klientas tame nušvitime apsispręs, ne jo reikalas. Atsako už tai vien klientas. Galiausiai vedantysis ir nežino, kas klientui geriau ar blogiau. (Jeigu padėjome kam susitikti su jo gyvenimo gydančia jėga, ją išgyventi, rasti susitaikymą, juk ne mūsų reikalas spręsti ir nurodinėti, kaip jis turi toliau gyventi – kas jam „geriau ar blogiau“. Tačiau iš praktikos matome, jog tas, kuris tai atrado, sutiko ir pažino, dažniausiai ir pasilieka naujame kelyje, kur vidinės žaizdos gyja, o vietoje konfliktų teka meilė ir jėga.)  

Bertas Hellingeris iškėlė uždavinį padėti klientui rasti sąlytį su jo šeimos gydomosiomis galiomis. Jam tai ne tik terapija, bet ir susitaikymo tarnystė. Šia prasme jis save mato sielos gydytojo vaidmenyje. Tradicinis psichoterapeutas, priešingai, tiki, jog viską laiko savo rankose. B. Hellingerio supratimas apie likimą leidžia jam tik labai menkai prisiliesti prie šeimoje veikiančių jėgų. Ką nors „daryti“ ir nuspręsti (už klientą ir jo šeimą) jis laiko pasipūtimu.    

Likimas ir kaltė 

Pasitaiko, kad žmogus jaučiasi kaltas dėl tam tikrų aplinkybių. Vienas jaunuolis narkomanas gimdamas prarado motiną. Savaime supantama, kad dėl motinos mirties jis nekaltas, tačiau jis jautėsi kaltas (kartais tas jausmas gali būti sąmoningai nesuprantamas, tačiau vistiek veikia žmogaus sieloje, asmenybėje ir verčia jį elgtis kaip kaltą.) Pasąmonės balsas jam vis kartojo: „Mieloji mama, jei tau tai baigėsi taip baisiai, ir man turi sektis blogai. Man negali būti gerai“. Tai magiška vaiko meilės forma, kai vaikas tiki, jog savo kančia atlygins ankstesnę kančią.
Per šeimos išdėstymą (konsteliaciją) terapeutė (vedančioji) padėjo klientui sūnui savo motinai pasakyti: „Aš  vertinu gyvenimą, nes tu brangiai už jį sumokėjai, ir atsidėkodamas aš padarysiu ką nors gera. Prašau, palaimink mane, jei aš pasilieku“. Jaunuolis atsisakė narkotikų, atsikratė kaltės jausmo ir vėliau sutiko partnerę.
Tokioje lemtingoje kaltės ir nekaltumo kaitoje jaučiamės bejėgiai. Todėl sunkiai su tuo susidorojame. O išeitis – paklusti tai nesuprantamai sąsajai. Kalbama apie nuolankumą. Šią sąvoką, kurią kiti psichoterapeutai vadina liaudiška (kartais archaiška ar bibline), B.Hellingerio darbuose aptinkame dažnai. Nuolankumas padaro įmanoma priimti savo gyvenimą ir savo laimę tokius, kokie mums teko, nepriklausomai, kiek kiti už tai sumokėjo. Jei man teko sunkesnė negu kitų dalia, lieka nuolankiai prisiderinti prie likimo. Ne aš paveikiu likimą, bet likimas paveikia mane. 
(T.p. jaunuolis, kurio sesuo žuvo per nelaimingą atsitikimą, kai dar jie buvo vaikai, visą laiką nešiojosi kaltę dėl sesers žūties, nes nesugebėjo jos išgelbėti, nors tuometiniu vaikišku supratimu vargu ar turėjo galimybę ją išgelbėti. Pasąmoningai vedamas tos kaltės, negalėjo priimti to gero, kas buvo šalia, ėjo į tokias gyvenimo situacijas, kur galėtų būti „nubaustas“. Šeimos išdėstymo metu jam pavyko atsisveikinti su žuvusia seserimi, patikėti ją likimui – kas, kaip jis jautė ir išgyveno, buvo gera jiems abiems, ir išsilaisvinti iš tos netikros jo kaltės, priimti ramybę ir džiaugsmą.) 

K.D. Tiek vyksmas, atsiskleidusi tiesa, pasąmoningi procesai, į kuriuos žvelgia klientas, tiek išsakomos frazės, kurias girdi arba pats išsako klientas savo paties ar šeimos asmenų atžvilgiu ir vykstantis susitaikymas giliai veikia jo sielą, yra išgyvenama kaip realus dabar vykstantis vidinis procesas, kuriame sprendžiasi konfliktai ir randamas teisingas kelias, meilės tekėjimas, vidinė jėga, įgalinanti realiai žengti nauju keliu.

„Suprasti Meilės Dėsnius – tai išmintis. Laikytis jų su meile – tai nuolankumas“.
Bertas Hellingeris
 
 

Taip pat yra daug kitų gyvenimo aplinkybių, kuriose sąmoningi ar ir nesąmoningi pažeidimai, atitrūkimai nuo egzistuojančios tvarkos ir dėsnių yra priežastis konfliktų tarp tėvų ir vaikų, partnerių, vienišumo, atstūmimo, nenoro gyventi, vidinės tuštumos, pasikartojančių sunkių likimų giminėse, priklausomybių, nesėkmių, ligų. 

Kaip yra sakęs pats Bertas Hellingeris, „Tai, kuo mes čia užsiimame, iš esmės yra filosofija (gyvenimo pažinimas), o filosofijos praktinis pritaikymas yra pati didžiausia, tikriausia psichoterapija“.  

Skliausteliuose – rengėjo paaiškinimai, pavyzdžiai (K.D.), 2007.   

Parengė:

Kazimieras D. Daugėla


Tarptautiniai tinklapiai: www.hellinger.com