VšĮ SISTEMINIŲ SPRENDIMŲ INSTITUTAS

  • Šeimos konsteliacijos
  • Psichologinis konsultavimas
  • Seminarai, paskaitos, mokymai

Kontaktai:
Tel.: +370 620 91691, +370 637 74700

el.p.: info@konsteliacijos.lt

 


lt ru
 
   
Kaip mūsų norai ir tikslai tampa priklausomybėmis?

KAIP MŪSŲ NORAI IR TIKSLAI TAMPA PRIKLAUSOMYBĖMIS?

inkaras.jpg

.

Kiekvienas žmogus norėtų gyventi ilgai ir laimingai – argi galima būtų su tuo nesutikti?

Pats paprasčiausias kelias į laimę – savo norų ir poreikių patenkinimas. Kaip to pasiekti? Kaip minimum, naudojantis civilizacijos pasiekimais, stengiantis realizuotis darbe, sukuriant laimingą šeimą. Tačiau egzistuoja labai subtili riba tarp mūsų norų ir prisirišimo prie šių norų.

Dauguma žmonių mano, jog pražūtingi yra tik tokie norai, kurie mums kenkia, pvz., persivalgymas, alkoholizmas, rūkymas, narkomanija, darboholizmas. Tačiau psichologai teigia, jog praktiškai nėra skirtumo, kuo būtent žmogus piktnaudžiauja –  maistu ar noru pakilti karjeros laiptais.

Netgi „sveiki" ir „išaukštinti" norai, tokie, kaip tikslo siekimas, sveikas gyvenimo būdas, noras padėti kitiems, sukurti geriausias sąlygas savo šeimai, –
gali lengvai tapti nelaimingo gyvenimo priežastimi.

Tikriausiai daugeliui yra žinoma ši frazė: „Visko su saiku". Mes žinome, jog piktnaudžiavimas kuo nors, mums kenkia. Tačiau taip manome tik apie tuos dalykus, kurie, kaip mes įsitikinę, yra žalingi (alkoholis, riebus maistas, atsitiktiniai seksualiniai ryšiai ir t.t.). Mūsų sąmonėje nerastume nė šešėlio minties, kad piktnaudžiavimas „išaukštintais" norais, mums kenkia lygiai taip pat.

Jei su laiku žmogus turi vis dažniau ir dažniau patenkinti savo norus tam, jog išgyventų stiprias emocijas ir jaustų pasitenkinimą – tai jau prisirišimas. Priklausomybė nuo stiprių emocijų yra giminiška priklausomybei nuo narkotikų – kaskart reikalinga vis didesnė dozė. Pvz., žmogus vis daugiau laiko skiria darbui, kad pakiltų karjeros laiptais, vis smarkiau pergyvena, kai jam kažkas nepavyksta, išsikeldamas vieną ambicingą tikslą po kito. Jo norai ir tikslai iš pat pradžių jam atrodę visiškai natūraliais, su laiku įgauna priklausomybės formą, nuo kurios jis galiausiai ima jaustis blogai.

 

Jei noras tampa prisirišimu, be kurio žmogus nebegali gyventi –
jis riboja asmenybę ir sukelia kančias.

 

Žmogus lyg ir supranta, jog gerai būtų „spjauti į viską ir pamiršti", tačiau negali to padaryti. Vietoj to, kiekvieną minutę galvoja apie tai, ko jam reikia ir kad jis to neturi. Tai sukelia kančias, įtampą ir net fizinius skausmus.

Taigi, priklausomybė plačiąja prasme yra suprantama, kaip liguistas žmogaus prisirišimas prie bet kokio objekto ar subjekto, prie kurio jis „prikaustytas" savo paties norų, kurių kontroliuoti nesugeba. Aplink šį objektą/subjektą ima suktis visas žmogaus gyvenimas.

Prisirišimas gali būti tiek noras kažką gauti, pvz., pinigų, valdžią, mylimą žmogų, narkotikų, tiek ir siekis nuo kažko atsiskirti, pvz., priešas, kurį norėtųsi įveikti arba nemalonūs prisiminimai, kuriuos norėtųsi pamiršti.

Tai gali būti pinigai, kuriuos žmogus prarado arba bijo prarasti, o gal dar net jų nė neuždirbo, tačiau galvoja vien tik apie juos. Tai gali būti valdžia, garbė, pasiekimai. Tai gali būti kaltė, skola, moralinės dogmos, mylima idėja, namas, automobilis, gyvūnas, vieta, prisiminimai, svajonės ir lūkesčiai, kitas žmogus. Tai gali būti prisirišimas prie sėkmės ar nesėkmės, minčių apie mirtį, baimę, praeitį ar ateitį, gėdą. Tai gali būti seksas, alkoholis, maistas ir t.t.

 

Svarbu ne koks objektas ar subjektas tapo taip trokštamas –
svarbu tai, kad žmogus nebegali jo paleisti, atsisakyti jo.
Ir šis potraukis trukdo gyventi.

 

Žmogus iš tiesų, jaučiasi tarsi pririštas virve prie šio objekto, jį visuomet prie jo traukia, jis gali nuo jo atsitraukti tik per nedidelį atstumą. Priklausomybė – tai ne tik kančia dėl to, jog žmogus negali kažko gauti, tai taip pat yra ir jo laisvės apribojimas.

Dažnai žmogus supranta, kad kenkia pats sau, suvokia, jog reiktų paleisti objektą, be kurio jis pilnai galėtų gyventi – ir gyventi gerai, tačiau laikosi jo įsikibęs iš paskutiniųjų, prarasdamas sveikatą, gerovę, laisvę ir laimę.

Prisirišimas pats savaime nėra blogas dalykas, jei nekenkia gyvenimui ir laimei, pvz., visi mes esame prisirišę prie savo vaikų, tėvų, mylimųjų ir pan. Tačiau, jei prisirišimas trukdo normaliam gyvenimui, sveikatai, laiko žmogų tarsi vergijoje, atimdamas laisvę bei savo kelio pasirinkimą, reiktų rimtai susimąstyti.

 

Mes tikime, kad priklausomybė – ne nuosprendis, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti savo gyvenimo šeimininkais, susigrąžinti atsakomybę už savo gyvenimą ir gyventi laimingiau: sau, savo šeimai, vaikams, darbui, pomėgiams. Tam, kas džiugina, suteikia prasmę.

 

Kviečiame atrasti ir patirti pilnavertiškumo jausmą, būti savimi.
Dėl savęs, šeimos, arba savo artimojo – priklausomo žmogaus.

 

Psichologinės pagalbos ir asmeninio augimo grupėje

IŠ PRIKLAUSOMYBIŲ – Į GYVENIMĄ

VILNIUJE, nuo 2019 m. lapkričio 4 d.

 





Grįžti į visus straipsnius