VšĮ SISTEMINIŲ SPRENDIMŲ INSTITUTAS

  • Šeimos konsteliacijos
  • Psichologinis konsultavimas
  • Seminarai, paskaitos, mokymai

Kontaktai:
Tel.: +370 620 91691, +370 637 74700

el.p.: info@konsteliacijos-d.lt

 


lt ru
 
   
Sisteminis mąstymas ir sisteminis darbas mokykloje

SISTEMINIS MĄSTYMAS IR SISTEMINIS DARBAS MOKYKLOJE

vaikai mokykloje.jpg

Pasakoja pedagogė, psichoterapeutė  Мarianne Franke-Gricksch

 

Nuo 1964 metų aš dirbau mokytoja pradinėje ir vidurinėje mokyklose. Patirtis, kurią įgijau per paskutinius 12 metų, vesdama šeimos konsteliacijų seminarus pagal Bert Hellinger metodą, suteikė man žinių, kurias sėkmingai galėjau taikyti ir mokykloje.

Apie aštuntą valandą ryto vaikai ateina į klasę ir štai prieš mane sėdi jauni žmonės, kiekvienas su savo specifiniu šeimos įvaizdžiu sieloje. Kiekvienas jų pergyvena ir įgyvendina savo ypatingą tikrovę, bando realizuoti ją klasėje. Čia savo ypatinga santykių kūrimo forma jie įgyja sąjungininkų, inscenizuoja savo šeimą.

Nuolatos pasakodami apie tėvų namus ir šeimą, pirmiausia mažiausieji vaikai, - nuo šešerių iki dvylikos metų, suteikia galimybę gauti gilų įsivaizdavimą apie jų šeimos procesus - dinamikas. Kaip šeimos terapeutei man dažai „niežti rankas" kažką daryti.

Tačiau kaip mokytoja aš įgaliota tik dėstyti savo dalykus, vadovauti klasei kaip kolektyvui ir, kiek tai yra įmanoma, skatinti individualų augimą. Tuo pačiu, kaip terapeutei man nurodytas absoliutus susilaikymas; nėra pavedimo - nėra kliento kuriam padėti!

Būtent šis nurodytas susilaikymas privertė mane paskutiniais metais tapti išradingai, žiūrėti sistemiškai ir kur yra galimybė, atitinkamai veikti. 

Tuo pačiu aš sudarau sąlygas tam, kad vaikuose bustų pagarba gyvenimui, savo šeimoms, tėvui ir motinai - ir ypatingą reikšmę aš teikiu visiškai kitokiam priėjimui prie bet kokiame kolektyve kylančių konfliktų ir atskirties tendencijų.

 

Sisteminio mąstymo auklėjimas

Palaipsniui aš mokau vaikus mąstyti sistemiškai. Jei kieno nors mama nėščia, jei kas nors iš šeimos narių susirgo ar mirė, aš tai naudoju, kaip priežastį pokalbiui rate. Mes svarstome apie įvairias santykių savybes. Pavyzdžiui, kaip tėvai myli savo vaikus ir kokią poziciją tėvų atžvilgiu naudinga užimti vaikams. Mes įkūnijame ją judesyje bei gestuose ir vaikai labai lengvai prieina prie tų pozicijų ir frazių, kurias Bert Helinger užduoda atstovams-pagalbininkams šeimos konsteliacijose - vidinio pasaulio paveikslų išdėstymuose.

Žinoma, mes kalbame ir apie Sisteminėje terapijoje atskleistas vidines šeimos dinamikas - apie tai, kad kartais vaikai „atstovauja" per anksti mirusius savo šeimos narius, kad neretai jie „užsikrauna" ant savęs tėvų likimą, - ir vienuolikmečiai patys atrado ritualus, kaip jie pagerbia šeimos mirusiuosius ir daugiau nesikiša į tėvų likimą. Kartais konsteliacijoje aš pastatau vaiką priešais jo tėvą (t. y. priešais tėvo atstovą, kurio vaidmenį atlieka klasiokai). Ir kiti vaikai patys mato, ar jis gali pilnai būti tiesiog vaiku, ar vistik jis šiek tiek „pasipūtęs" - lyg didesnis. Tuo tarpu, jiems patinka visa paletė galimų pozicijų, jie siūlo vienas kitam pasakyti, pavyzdžiui: „Tėti, aš juk tavo vaikas", išranda ir daugiau frazių, kartais absoliučiai nuostabių. Jie atlieka nusilenkimus prieš šeimos mirusiuosius, prašo jų palaikymo ir palaiminimo.

Visa tai aš darau pagrinde naudodama pavyzdžius. Mano dabartinėje klasėje daug vaikų iš Serbijos, Kroatijos, Kosovo, Afganistano ir Turkijos. Kai kas iš jų kare prarado tėvą, kai kas - dėdę. Mes kalbame apie tai, kaip tai yra skaudu šeimai, tačiau ir apie tai, kiek jėgų mums suteikia teisingas santykis su šeimos mirusiaisiais, jei mes prašome jų palaiminimo. Be abejo, vaikai pasakoja apie tai namuose. Pagal atmosferą tėvų susirinkimuose aš galiu pajusti, koks visiems yra gera kuriantis pagarbus santykis jų šeimoms ir istorijoms.

Šeimos konsteliacija mokykloje gali suteikti svarbių įžvalgų bei pavyzdžių. Tarkim, parodyti, koks skirtumas yra, kai tėvas ir motina stovi šalia vienas kito ir žiūri į savo vaikus arba, kai stovi toli vienas nuo kito, kai jie žiūri į skirtingas puses, į tuštumą, ar gal būt, žiūri į kažką mirusį. Tuo pačiu, nepažeisti intymių šeimos ribų, nesukompromituoti vaikų ir jų šeimų, palikti viską pavyzdžio ribose - tai svarbus jautrumo situacijai  klausimas.

Šis darbas ir šios mintys pasitarnauja tam, kad per trumpą laiką klasėje atsiranda nuoširdi atmosfera, kokios anksčiau man neteko pastebėti. Šiuo metu aš planuoju sudaryti ir išleisti galimų sisteminių žaidimų ir gairių katalogą, skirtą pradinei ir vidurinei mokyklai.

 

Nauji konfliktų įveikimo keliai

Be to, kaip jau buvo paminėta, aš ėmiau visiškai kitaip dalyvauti konfliktų sprendimuose. Jei pertraukos metu įsižiebdavo kivirčas, vaikai jau patys ateina pas mane. Jie suprato, kad čia nesvarbu papasakoti apie tai, kas kam ką ar dėl ko padarė. Jie tiesiog vardina dalyvių vardus. Ir tuomet mes pasinaudodami konteliacija, išdėstome juos atstovų - vaikų, nemačiusių konflikto, pagalba. Atstovai pasakoja apie savo pojūčius Mes ieškome atitinkamų gerų vietų ir frazių. Ir kai matai, kad vaikai iš tiesų pasiruošę daugiau nežiūrėti į tai, kas teisus ir kas kam privalo pasakyti „man gaila" arba „aš noriu viską ištaisyti", o ieškoti kelių pusiausvyrai atstatyti, tai atneša neįtikėtiną palengvėjimą. Paprastai skriaudėjus tiesiog apstulbina tai, kad (konsteliacijoje) jų atstovai viską teisingai jaučia ir išreiškia, nors jie visiškai nežino, kas nutiko.

 

Du sisteminio požiūrio pavyzdžiai

I. Pavyzdys. Vienoje iš penktų klasių (vienuolikos metų vaikai) turėjau mokinį Samirą (vardas pakeistas), kuris nuo pat mokslo metų pradžios elgėsi iššaukiančiai. Jis trukdė pamokose, nepakentė geros nuotaikos ir bendradarbiavimo klasėje. Savo riksmu, kėdžių mėtymu, užpuolimais ant bendraklasių, jis sukūrė tokią atmosferą, kuri nustatė prieš jį daugumą vaikų, kai kurie jo netgi bijojo.

Praėjus aštuonioms savaitėms man tapo aišku, kad toliau tokio elgesio klasėje kęsti negalima. Nors pagal daugumą pamokų metu pasakytų replikų buvo aišku, kad berniuko intelektas neeilinis,  turtingas vokiečių kalbos žodynas, jis geba aiškiai mąstyti ir savarankiškai vertinti, jo pažangumas buvo labai žemas. Negana to, man buvo neaišku, kaip atsirasdavo šios, panašios į priepuolius, būsenos, kai jis staiga išblykšdavo ir tapdavo hiperaktyvus - tiesiog nesustabdomas. Plaukų kuokštas virš kaktos tuo metu tiesiog stovėdavo stačias. Po to berniukas dažnai visiškai prarasdavo jėgas, suimdavo galvą rankomis ir skųsdavosi nepakeliama įtampa.

Aš pasikviečiau į susitikimą jo tėvą. Jis žinojo apie savo sūnaus elgesį ir jautėsi nelaimingas. Jam buvo gaila Samiro, tačiau visgi jis suprato, kad aš daugiau negalėjau laikyti berniuko klasėje. Mes pasikalbėjome apie pagalbinę klasę socialiai neadaptuotiems vaikams, tačiau aš jaučiau, kad ir tokia klasė berniukui nėra tinkama. „Kažko Jūsų sūnus vis dar nežino . Gali būti, kad tą visų pirma turiu sužinoti aš", - pasakiau aš ir pati nustebau tuo, ką pasakiau.

Tėvas pasakė, kad jo santuokoje viskas tvarkoje, ir aš jį patikinau, kad tai yra jo privati teritorija, kuri manęs neliečia. „Ir vistik, - pasakiau aš, - mane domina, kada ir dėl ko jūs persikraustėte į Vokietiją". Tuomet vyras papasakojo, kad jis vedė Turkijoje. O po penkerių metų, kai jie jau turėjo du vaikus, tais pačiais metais mirė jo brolis ir sesuo. Brolis - 23-ų metų, epilepsijos priepuolio metu, o sesuo - 18-os metų nuo smegenų aneurizmos. „Dabar jau praėjo 15 metų, po to mes išvažiavome į Vokietiją", - pasakė jis. Samiras, gimęs tik po kelių metų Vokietijoje, nieko apie tai nežinojo, jis net nežinojo, kad turėjo mirusius tetą ir (nuo epilespsijos!) dėdę.

Tarp mūsų įsiviešpatavo ta tyla, kuri atsiranda, kai pasireiškia gili sielos realybė - ten visuomet yra ugnelė. Aš pasakiau tėvui, kad dabar aišku, kad viskas yra gerai. Jam reikia porai valandų atsiprašyti iš darbo, po mokyklos nueiti pasivaikščioti su sūnum ir ramioje aplinkoje papasakoti jam apie savo mirusius brolį ir seserį. Po to jis turėtų drauge su sūnumi surasti senas nuotraukas, padidinti jas, įdėti į rėmelius ir pakabinti ant sienos.

Samiro tėvą nustebino vien jau tai, kad kažkur čia galėtų būti jo sūnaus sunkumų sprendimas. Aš nieko jam nepaaiškinau, tačiau ir nepalikau vietos abejonėms. Aš paprašiau jo pasiimti Samirą iš klasės (berniukas jau laukė, kad jį, kaip buvo žadėta, įtrauks į pokalbį) ir pasakyti sūnui, kad jis mums nebereikalingas; negana to, - kad mes radome sprendimą ir kad viskas yra gerai. Vyras taip ir padarė, ir aš buvau nustebinta tuo, kad leisdamasis laiptais jis visas švytėjo, nors nieko jam nepaaiškinau.

Kitą dieną Samiro mokykloje nebuvo - ir po dienos taip pat, tai buvo penktadienis. Tėvai pranešė, kad berniukui pakilo temperatūra - virš 40 laipsnių.

Pirmadienį jis vėl buvo klasėje. Šiek tiek išblyškęs jis stovėjo šalia mano stalo ir pasakojo man apie tai, ką jam pranešė tėvas, apie tetą ir dėdę, kuris turėjo epilepsiją, apie tai, kad jie abu mirė, kad apie tai pasakodamas tėvas verkė ir kad jie atrado nuotraukas.

«Gerai", - pasakiau aš, - vadinasi dabar viskas tvarkoje. Samiras dar šiek tiek pamindžiukavo šalia manęs, o vėliau atsisėdo į savo vietą, ko anksčiau niekuomet be paliepimo nedarė. Nuo to momento berniukas ėmė keistis.

Jam, visuomet apie save sakančiam: „Man patinka chaosas, frau Franke", lentos šone nupiešiau liniją:

CHAOSAS ____________________ TVARKA

 

Šioje linijoje jis kiekvieną dieną galėjo pažymėti, kokiame taške tarp chaoso ir tvarkos jis yra.

Praėjus trims savaitėms atėjo pirmasis grįžtamas ryšys iš klasės. Vienas berniukas pasakė: „Samiras iš tiesų pasikeitė. Geriausia, jei jis dabar nesėdės vienas." Iki tol sėdėti su juo kartu niekas nenorėjo, o ir jis pats norėjo sėdėti vienas. Kitą savaitę šis mokinys savo paties iniciatyva persėdo pas Samirą, jie susidraugavo ir su nedidelėmis pertraukomis taip ir liko kartu. Praėjus dviem mėnesiams Samiras man pasakė: „Man pačiam keista, frau Franke, aš dabar visą laiką šalia TVARKOS". Jis turėjo omenyje savo žymes linijoje. Iš tiesų jis pakeitė ne tik elgesį, bet ir pagerino savo mokymosi rezultatus. Per šį laiką jis tapo vienas geriausių mokinių.

Kai praėjus keliems mėnesiams jį ištiko stiprus protrūkis, aš pakviečiau jį pas save. Ir paklausiau: gal tos senos būsenos vistik jam buvo geriau? Ir dar pasiūliau jam tiesiog papasakoti apie šį protrūkį mirusiems dėdei ir tetai ir paklausti, ką jie į tai pasakytų. Čia jo veidu perbėgo šviesos spindulėlis, ir jis pasakė: „Mes dar nepabaigėme, mano tėtis ir aš. Mums dar reikia pakabinti nuotraukas, aš tuo pasirūpinsiu".

Nuo to laiko su Samiru apie tai nekalbėjome. Metų pabaigoje jis buvo ketvirtas pagal pažangumą, klasėje jį mylėjo.

 

II. Pavyzdys. Antroje istorijoje pasakojama apie Elvirą.

„Aš savo mamos numylėtinis", - pasakė mažas bosnis, absoliučiai įsitikinusiu tonu. Klasė - 24 vienuolikos-dvylikos metų penktos klasės vidurinės mokyklos mokiniai - sėdėjo rate. Tema buvo tokia: Ivica turės broliuką arba sesutę. Mes kalbėjom apie tai, kokią vietą jos šeimoje užima vaikai ir kaip kiekvienas jų tai gali skirtingai jausti.

„Aš jums parodysiu", - pasakė Elviras, ir štai jis jau išrinko tėčio, mamos ir brolio atstovus. Vaikai jau ne kartą žaidė „šeimą" ir žinojo, ką daryti. Kai visi keturi buvo išdėstyti savo vietose, mamos atstovė, nenuleisdama akių, žiūrėjo į Elviro atstovą. Paklausiau jos, ar gali ji matyti ir savo vyrą bei kitą sūnų. Ji atsakė neigiamai. Matėsi, kad jos žvilgsnis eina toliau, tarsi ji žiūrėtų kiauriai Elvirą. „Tačiau ką ji mato?" - pagalvojau aš ir paklausiau Elviro ar jo mama neprarado ko nors. Čia Elviro akys paraudo, bet jis neprarado drąsos ir nepravirko. Jis papasakojo: „Mano dėdė, mamos brolis, nešiojo puode maistą nuteistiesiems. Lageris buvo už lauko. Tame lauke jie jį nušovė. Jam buvo 19 metų". Tuomet aš pastačiau šalia mamos atstovės vieną berniuką iš klasės ir vietoj Elviro atstovo pastačiau jį patį. Užėmęs savo vietą priešais mamą ir dėdę, jis ėmė tyliai verkti, paslapčia šluostydamasis ašaras. 

Aš jam pasiūliau: „Pasakyk savo dėdei, kad jis turi tave ginti." (Aš pamaniau, kad jei jis taip bejėgiškai ėjo per lauką ir ten turėjo mirti, tai bus teisinga). „Brangus dėde, apgink mane", - pasakė Elviras. Berniukas, kuris atstovavo dėdę, visiškai spontaniškai, be jokių prašymų, padėjo ranką Elvirui ant galvos ir pasakė: „Aš apginsiu tave".

Dabar aš paprašiau Elviro atsistoti priešais motiną ir pasakyti jai: „Brangi mama, aš tik tavo vaikas". Jis tai pasakė savo gimtąja jugoslavų kalba. Mergaitė, kuri atstovavo jo motiną, visiškai spontaniškai apkabino berniuką. Ir tuoj pat paleido. Tačiau impulsas buvo toks ryškus. Abu šiek tiek susigėdo. Kartais aš juos stebėjau. Nuo to karto jų santykis tapo labai šiltas, širdingas. Žinoma, pabaigoje konsteliacijos aš prašau vaikų „nusipurtyti" nuo savęs savo vaidmenis. Tačiau vistik šis atrastas geras ryšys tarp jų lieka.

Tolimesnių savaičių ir mėnesių eigoje, toks paprastai gyvas ir savimi pasitikintis vaikinukas tapo nepasitikinčiu, baikščiu, ėmė prasčiau mokytis. Kažkas jo viduje pradėjo judėti. . Aš lydėjau jį šiame procese,  paskatindavau. Jam buvo šešeri, kai jis drauge su mama per virtuvės langą tapo šios žmogžudystės liudininkais. Po truputį jam pavyko susigyventi su savo nauja, maža asmenybe. Dabar jis vėl linksmas, tačiau kitaip - kaip vienuolikmetis.

Redaktoriaus komentaras:

Berniuko „absoliučiai įsitikinusio" tonas bei intencija „aš jums parodysiu" šiuo atveju rodo jo ne kaip 11-mečio, o kaip vyresnio - jaunuolio emocijas, elgesį. Nors jis buvo gyvas ir savimi pasitikintis, tačiau buvo lyg kito - vyresnio asmens vietoje. Tą vėliau patvirtino ir konsteliacija, kurioje išaiškėjo kodėl jo mama emociškai mato tik jį (mamos numylėtinis) ir lyg nemato kitų šeimos narių. Nes žvelgdama į jį mama iš tiesų ilgisi savo žuvusio brolio. Jos sūnus atsidūrė pavaduojančioje mamos brolį vietoje-misijoje. Tuomet vaikas ir išreiškia nebe savo, o kito - kurį pavaduoja, emocijas, jausmus, elgesį. Ir jeigu mamos brolis 11-os metų buvo guvus, tai 19-os jis žuvo. Dažnai tokiais atvejais dabartinis sūnus, artėjantis prie 19-os metų ar panašaus amžiaus, tampa depresyvus, dingsta ryšys su aplinkiniais, interesas gyvenimui ir t.t. Tai, kad po situacijos išsirišimo „vaikinukas tapo nepasitikinčiu, baikščiu, ėmė prasčiau mokytis" - atrodytų lyg pablogėjimas, tačiau tai parodo, jog vaikas, kuris išreiškė kito, vyresnio rolę, pats, savo asmenybe, iš tiesų liko nebręstančiu mažu vaiku, kurio emocinis amžius gali būti 3-5 metai. Neretai pas tokius vaikus mes matome skirtingas reakcijas, emocijas, poreikius - tai kaip žymiai vyresnio, tai kaip dar mažesnio vaiko. Nuo to sunku ir jam, ir aplinkiniams. Kuomet jis išėjo iš svetimos rolės ir tapo savimi, - visai natūralu, jog tarp 11-mečių vaikų ir 5-os klasės užduočių ir jis jaučiasi nepasitikinčiai ir baikščiai. Tačiau būtent nuo čia gali atsistatyti jo natūrali pilnavertė branda ir jis pradeda tapti savimi, natūraliu 11-mečiu.

Straipsnio šaltinis: http://rasstanovka.ru/

 


marianne franke.jpg

 

KVIEČIAME Į SEMINARUS su
pedagoge, psichoterapeute, konsteliatore 
Marianne Franke-Gricksch
(Vokietija), 2018 m.:


 

 

 


VILNIUJE – spalio 25 d.

SISTEMINIAI SPRENDIMAI, ĮGALINANTYS GERINTI SANTYKIUS IR PSICHINĘ SVEIKATĄ TARP VAIKŲ, JAUNIMO IR JŲ TĖVŲ
... Skaityti plačiau, registruotis

 

VILNIUJE – spalio 30 d.

„TU ESI VIENAS IŠ MŪSŲ“
SISTEMINĖS ĮŽVALGOS, SPRENDIMAI IR NAUJI BŪDAI
SUJUNGTI NAMUS IR MOKYKLĄ... Skaityti plačiau, registruotis  

 

VILNIUJE – spalio 26-28 d.

TĖVŲ ŠEIMA, KAIP SISTEMA. Tėvų ir vaikų santykiai tėvų šeimoje iš vaiko pozicijos.

Mokymų "SISTEMINĖ FENOMENOLOGINĖ PSICHOTERAPIJA, KONSULTAVIMAS
IR ŠEIMOS KONSTELIACIJOS",
III-ias mokymų modulis

Šiuo metu dar galima prisijungti prie mokymų, arba dalyvauti tik šiame seminare.

Skaityti plačiau, registruotis

 Video įrašai apie sisteminę pedagogiką (Marianne Franke-Gricksch):

1. Sisteminė pedagogika. Mokyklos pokyčiai. Bendruomenių kūrimas (LT titrai)  


2. Sisteminė pedagogika. Tieskime tiltus tarp seimos ir mokyklos (LT titrai)

3. Konferencija Alicante universitete pedagogams  (Vok-Isp)