VšĮ SISTEMINIŲ SPRENDIMŲ INSTITUTAS

  • Šeimos konsteliacijos
  • Psichologinis konsultavimas
  • Seminarai, paskaitos, mokymai

Kontaktai:
Tel.: +370 620 91691, +370 637 74700

el.p.: info@konsteliacijos-d.lt

 


lt ru
 
   
Sisteminė psichoterapija

  SISTEMINĖ-FENOMENOLOGINĖ PSICHOTERAPIJA IR  ŠEIMOS KONSTELIACIJŲ METODAS.

 

Sisteminės šeimos konsteliacijos (išdėstymai) - „pavaduojančio pojūčio" metodas, išrastas vokiečių filosofo, teologo ir psichoterapeuto Berto Helingerio (Bert Hellinger) 1980-ųjų pradžioje.

Konsteliacija (vok. k. familien-stellen - šeimos išdėstymas) - autoriaus terminas. Jis aprašo esmę to, kas vyksta dirbant šio metodo pagalba: klientas išdėsto žmones, kurie „pavaduoja" jo šeimos narius grupės  darbinėje erdvėje. Tai, kaip klientas išdėsto pavaduojančius asmenis, atspindi pasąmoninį jo šeimos, situacijos šeimoje vaizdą.

 

Šeimos konsteliacijos metodo pirmtakai

Šeimos konsteliacijos metodo atsiradimui įtakos turėjo  tokios  psichologinio konsultavimo kryptys, kaip  E. Berne gyvenimo scenarijų analizė, A. Janovo pirminė terapija, V. Satir šeimos rekonstrukcijos metodas ir kt.

Prielaidą, kad dauguma psichinių ir psichosomatinių sutrikimų yra susiję su sistemine šeimos dinamika, pirmąkart Helingeris iškėlė dar tuomet, kai dirbo su transakcine analize (gyvenimo scenarijais). Tuomet, vienos iš konsultacijų metu, dirbdamas su klientu, kurį nuo pat ankstyvos vaikystės jaudino „Otelo" tragedija, Helingeris suprato, kad tokie jausmai negali kilti mažam berniukui. Kai klientas papasakojo, kad jo dėdė iš pavydo nužudė savo žmonos meilužį, Helingeriui tapo aišku, kad reikia atskirti scenarijus, susijusius su savais pergyvenimais ir perimtais jausmais. Analogišką dinamiką jis pamatė dirbdamas pirminės terapijos rėmuose.

 

Psichologinių krypčių, turėjusių įtakos sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos bei šeimos konsteliacijų metodo atsiradimui, apžvalga

 
Eriko Berne gyvenimo scenarijų analizė

E. Berne (Eric Berne) teorijoje galima išskirti transakcinę analizę - tarpusavio sąveikos tarp žmonių analizę; struktūrinę analizę - ego būsenos analizę, žaidimų analizę; ir gyvenimo scenarijų analizę. Berne teigė, kad visi žmonės gyvena pagal savo gyvenimo scenarijų. Taip jis suprato priešsąmoninį gyvenimo planą, kuris formuojasi vaikystėje ir toliau mus veikia gyvenimo eigoje. Pagrindas scenarijui susiformuoti yra tėvų programavimas ir mūsų atsakomosios reakcijos į tėvų programas. Taip pat, scenarijui susiformuoti turi įtakos kokia nors literatūrinė istorija, pvz., pasaka. Scenarijų, perduodamų tėvų vaikams mechanizmas vėliau buvo aprašytas Berne mokinio Klodo Štainerio (Claude Steiner), kuris sukūrė vaizdingų matricų metodo koncepciją.

 

Arturo Janovo pirminė terapija

Pirminė A. Janovo (Arthur Janov) terapija atsirado 60-aisiais. Esminė šio požiūrio nuostata -  kad pagrindinis vaiko poreikis yra pagarbos ir priėmimo poreikis. Tačiau mūsų kultūroje dažnai vietoj meilės žmogus gauna nuoskaudas ir įžeidinėjimus. Reikšti pyktį tėvų atžvilgiu yra draudžiama. Rezultate jis yra užslopinamas, o tai veda link mūsų trauminės patirties sustiprėjimo. Penktaisiais - septintaisiais gyvenimo metais šis skausmas tampa nepakeliamas, todėl vaikas nusprendžia iškreipti save taip, kad tėvai galėtų jį pamilti. Šis procesas vadinamas „skausmo užšaldymu". Užslopintas skausmas pasireiškia, kaip kūno simptomai: mikčiojimas, negilus kvėpavimas, raumenų įtampa. Pirminis skausmas pašalinamas dėka psichologinių gynybos mechanizmų. Dažniausiai tam padeda charakteris. Tokiu būdu, žmogus gyvena ne realiame, o simboliniame pasaulyje. Praeities skausmas veikia mūsų dabartį. Norint tai pakeisti, reikia sušvelninti šią pirminę traumą. Dėl to ją būtina vėl išgyventi. Įvyksta katarsis,  įsisąmoninimas ir šios patirties įtraukimas į žmogaus asmenybę.

Teorinės pirminės terapijos prielaidos buvo patvirtintos tyrimais, kurie buvo atliekami Kopenhagos ir Kalifornijos universitetuose.

Pirminės terapijos dėka, Helingeris suprato, kad visi stiprūs kliento jausmai maskuoja kitus jausmus, o būtent - pirminę meilę motinai ir tėvui. Išsiskyrus su tėvais ar patyrus iš jų nuoskaudą, ši vaikiška meilė pavirsta skausmu. Ir jis gali būti toks didelis, kad žmogus nebenorės jo patirti dar kartą. Šis skausmas - kita meilės pusė. Šią tezę patvirtina ir moksliniai  Dž. Boulbi (John Bowlby) ir M. Einsvort (Mary Ainsworth) darbai. Boulbi pažymėjo, kad ilgalaikis vaiko išsiskyrimas su motina blogai veikia jo psichinę būklę. Mažylis pereina keturias stadijas: sustingimas (stuporas); mamos ilgesys ir jos paieška; dezorganizacija ir neviltis;  reorganizacija. To pasekmėje, gali atsirasti sunkumų formuojantis prieraišumui jau suaugusiame amžiuje.

Šiems atradimams artima Irinos Prekop (Jirina Prekop) ap(si)kabinimo terapija (holding therapy). Ji naudojama darbui su nutrūkusiu meilės judėjimu.

 

Šeimos psichoterapija

Kita kryptis, kuri paveikė šeimos konsteliacijų atsiradimą yra šeimos psichoterapija. Šis metodas padėjo Helingeriui įsisąmoninti daugelio savo klientų problemų sisteminius ryšius.

Individuali terapija žvelgia į žmogų, kaip į nepriklausomą  dalelę, tuo tarpu, kai šeimos terapijoje  žmogus - šeimos sistemos dalis, t. y. šeima - kaip nedaloma sistema.

Vienas iš svarbiausių įnašų į šeimos terapiją tapo sisteminis požiūris. Sisteminis požiūris apima:

 1. Šeima, kaip sistema yra daugiau, nei tik jos atskirų dalių suma.
2. Veikiant šeimą yra veikiamas ir atskiras jos viduje esantis elementas.
3. Pokyčiai vienoje sistemos dalyje įtakoja visą sistemą,  taip pat tas dalis, iš kurių ji susideda.

Idėją,  kad šeimos sistemoje  yra jėgų subalansavimo poreikis, Helingeriui pasufleravo  Ivan Boszormenyi-Nagy knyga „Nematomi ryšiai". Viena iš pagrindinių šios teorijos idėjų yra lojalumas.  Savo viduje žmonės yra lojalūs grupei, kuriai priklauso.  Taip pat egzistuoja šeimos teisingumo samprata. Jis pastebimas, kai šeimos nariai laikosi balanso - pusiausvyros tarp to, kas yra gaunama ir atiduodama. Balansas yra susijęs ir su tėvų-vaikų santykiais. Čia būdas atsidėkoti ir duoti yra transgeneracinis - viskas, ką gauname iš savo tėvų,  perduodam toliau - savo vaikams. Boszormenyi-Nagy koncepcijoje yra ir parentifikacijos samprata. Tai situacija, kai vaikai tampa "tėvais" savo tėvams. Tam tikra prasme tai pamatinių vertybių apvertimas.

Hellingeris praplėtė Boszormenyi-Nagy prielaidą dėl balanso atstatymo šeimoje.  Rezultate jis priėjo išvados apie subalansavimą ne tik instinktyviame lygyje, bet ir "šeimos tvarkos" lygyje.

 

Virdžinijos Satir šeimos struktūra

Prie šeimos išdėstymo pradininkų galima priskirti ir Virdžinijos Satir (Virginia Satir) šeimos skulptūros metodą – kai kuriuos jo elementus Helingeris perėmė ir modifikavo, kaip ir kai kuriuos elementus iš Jakobo Moreno (Jacob Moreno) psichodramos metodo.

Šeimos skulptūros technika tokia, kad terapeutas siūlo klientams sudaryti gyvą skulptūrinį portretą, išdėstant šeimos narius erdvėje. Būtent V. Satir grupėse buvo atrastas pavaduojančio pojūčio fenomenas. Vienas šeimos narys negalėjo dalyvauti grupėje, todėl jį pakeitė kitu - visiškai pašaliniu žmogumi. Tuomet ir buvo atrasta, kad visiškai svetimas žmogus gali jausti jausmus, kuriuos jaučia realus tos šeimos narys.

 

Psichodrama

Nors Helingeris nekalba apie šeimos sisteminių ryšių išdėstymus su psichodrama, kai kurie psichodramos sepcialistai vertina šeimos išdėstymus, kaip vieną iš psichodramos rūšių. Ir iš tiesų, pagal vedimo formą, klasikinis šeimos išdėstymas ir psichodrama - labai panašūs. Tačiau šeimos išdėstymuose pavaduojančių šeimos narius žmonių judėjimas - dinamikos sekimo procesas, o psichodramoje - visus vykstančius veiksmus nurodo pats klientas. Jis paeiliui vaidina visus vaidmenis ir rodo pavaduojantiems grupės dalyviams, kaip visa tai daryti.

 

Fenomenologinis požiūris

Trumpai fenomenologinis metodas gali būti apibūdintas, kaip tų fenomenų, kurie yra be išankstinės analizės, koncepcijos ir vertinimo, pripažinimą. Fenomenologinio požiūrio pradininku buvo E. Huserlis (Edmund Husserl), vėliau jį vystė Martin Heidegger, Ludwig Binswanger, Carl R. Rogers, Irvin D. Yalom, Viktor Frankl ir kiti. Helingeris remiasi ne apriorinėmis schemomis, o orientuojasi į kontaktą, kliento susitikimą su realybe, pasireiškiančia šeimos išdėstyme "čia ir dabar".

 

Kitos kryptys

Šeimos išdėstymo metodui įtakos turėjo žymaus psichoterapeuto M. Eriksono (Milton H. Erickson) darbai. Jo įtakojamas, Helingeris ėmė naudoti tokio pobūdžio darbo formą, kaip metaforų terapija (terapinės metaforos). Tai tam tikri pasakojimai, kuriuos terapeutas gali naudoti, kai reikia nukenksminti situaciją arba atkreipti  kliento dėmesį prie tam tikros detalės.

Sisteminių šeimos  išdėstymų praktikai įtakos turėjo ir Frank Farrelly, kuris naudojo provokacinę terapiją. Pagal ją terapeutas turi "eiti" iki ribos - iki ekstremalaus taško. Šios idėjos kai kada yra naudojamos šiame konsultavimo metode.

 

METODO ESMĖ

Klasikinis šeimos išdėstymas vyksta pagal kliento užklausą. Darbas vyksta grupėje. Klasikinio šeimos išdėstymo pagrindas yra idėja (įsivaizdavimas), kad kliento užklausa/problema yra susijusi su taip vadinamais tvarkos pažeidimais jo šeimos sistemoje. Per grupės narių darbą, šie pažeidimai gali būti „iškeliami" į paviršių ir atstatomi su terapeuto intervencija.

 

Šeimos sistemos

Klasikiniu požiūriu, asmens šeimos sistemai priklauso žmonės, sujungti su juo „gyvenimo ir mirties" santykiais - kraujo giminystės ryšiais arba labai stipriais tarpusavio santykiais, kurie, galimas daiktas, įtakojo šeimos narių gyvenimo išsaugojimą/praradimą, jo tikslą. Šeimos sistemai priklauso tiek šiuo metu gyvenantys žmonės, tiek ir mirę arba negimę (persileidimas, nėštumo nutraukimas). Asmenys šeimos sistemai priklauso nepriklausomai nuo to ar klientas turi kokių nors žinių apie jų egzistavimą, ar ne.

 

Bendrais atvejais kliento šeimos sistemai priklauso:

-        Kliento biologiniai tėvai (nepriklausomai nuo to ar jie gyvi, ar mirę, pažinojo juos klientas ar ne, buvo pradėtas natūraliu būdu ar naudojant šiuolaikines dirbtinio apvaisinimo technologijas).

-        Kliento broliai ir seserys: tikri bei kito tėvo ar kitos motinos; gyvi, mirę, negimę (persileidimas, nėštumo nutraukimas), nesantuokiniai, žinomi klientui ir nežinomi.

-        Seksualiniai partneriai, mylimieji, sutuoktiniai: nepriklausomai nuo to ar santykiai įteisinti ar  ne, ar jie ilgalaikiai ar trumpalaikiai, ar tęsiasi einamuoju momentu ar yra nutrūkę. Nėštumas sujungia būsimo kūdikio tėvus į šeimos sistemą,  nepriklausomai nuo jų santykių pobūdžio (įskaitant ir trumpalaikius seksualinius santykius ar seksualinę prievartą, tame tarpe - jei kūdikis ir negimė).

-        Kliento vaikai: gyvi, mirę, negimę, įvaikinti ar atiduoti įvaikinimui, klientui žinomi ar nežinomi.

-        Kiti kraujo giminaičiai: dėdės ir tetos, močiutės ir seneliai, močiučių ir senelių broliai ir seserys, proseneliai ir promočiutės ir t.t.

-        Žmonės, susiję su klientu ar kitais jo šeimos sistemos nariais „gyvenimo ir mirties santykiais", pvz., tas, kuris gelbėjo karo ar kitų sunkių gyvenimiškų situacijų metu; tas, kuris atėmė gyvybę; tas, kuris daug rūpinosi (auklė, mokytojas); tas, kuris aprūpino gyvenimą; tas, kurio dėka buvo prarastas visas turtas (pvz., tremčių į Sibirą metu).

Šios priklausymo šeimos sistemai taisyklės nėra griežtos ir vienareikšmės – jos buvo atrastos B. Helingerio bei kitų konsteliacijų specialistų išdėstymų proceso metu,  tyrinėjant, kaip išdėstyme atsiranda kliento užklausa per jo tarpusavio santykius su kitais žmonėmis.

 

Meilės dėsniai

Tyrimo proceso metu B. Helingeris suformulavo šeimos sistemoje veikiančius dėsnius.

Yra trys meilės dėsniai:

1. Tapatumo arba noro priklausyti sistemai dėsnis.
Kiekvienas šeimos sistemos narys turi teisę priklausyti jai. Šio dėsnio pažeidimas , t. y. kažkurio šeimos nario pašalinimas iš sistemos priveda prie to, kad kitas šeimos sistemos narys užima jo vietą ir yra priverstas kartoti jo likimą ir/arba jausti keistą jausmą, kad yra ne savo vietoje.

2. Hierarchijos dėsnis.
Nauja šeimos sistema turi pirmenybę prieš senąją. Pavyzdžiui vaiko santuoka sukuria naują sistemą ir vaikui ši sistema turi pirmenybę prieš jo tėvų šeimą.  Šio dėsnio pažeidimas (kai žmogus lieka artimesniam ryšy su tėvais nei su savo partneriu ar vaikais) priveda prie naujos sistemos nusilpimo ir iširimo.

3. Balanso dėsnis tarp duoti ir imti.
Jei vienas sistemos narys kitam kažką duoda ar iš jo kažką paima - tai turi būti išlyginta. Disbalansas priveda prie tarpusavio santykių šioje sistemos dalyje nusilpimo arba iširimo. B. Helingeris kalba apie „teigiamą subalansavimą" - kai vienas žmogus daro kažką gero kitam žmogui, kaip atsaką į jo gerumą, pridėdamas šiek tiek daugiau. Tuomet tarpusavio santykiai stiprėja ir gilėja. „Neigiamame subalansavime", kaip atsaką į padarytą žalą, „kaltininkas" priima šios žalos pasekmes, tik šiek tiek mažesnes. Tuomet per žalos pasekmių išeikvojimą, santykiuose išlieka atsistatymo galimybė.


Meilės dėsnių veikimas taip pat nėra griežtas ir vienareikšmis. Šeimos sistema nėra analizuojama pagal šių dėsnių atlikimą/neatlikimą joje ir logišką išstumtųjų šeimos narių paiešką. Šeimos sistema yra nagrinėjama fenomenologiškai, t. y. išdėstymo (konsteliacijos) pagalba, stebint tai, kas joje atsiranda.


KITI STRAIPSNIAI

 

 

VšĮ SISTEMINIŲ SPRENDIMŲ INSTITUTAS 

KVIEČIA MOKYTIS

SISTEMINĖ FENOMENOLOGINĖ PSICHOTERAPIJA (konsultavimas)
IR ŠEIMOS KONSTELIACIJOS pagal Bert Hellinger

Bazinis dviejų metų konsultanto kursas
2018-2020 m.

Mokymų pradžia – 2018 m. kovo 23 d. 

Psichologams, psichoterapeutams, konsultantams, gydytojams,
socialiniams darbuotojams, pedagogams ir kitų specialybių atstovams,
taip pat visiems pageidaujantiems ir asmeniniam augimui, tobulinimuisi

 

Kursas vykdomas bendradarbiaujant su Maskvos Konsultavimo ir Sisteminių sprendimų institutu (IKSR) . Institutas yra kolektyvinis Rusijos profesionalios psichoterapijos lygos narys*, pripažintas tarptautinės (ISCA) ir Vokietijos sisteminių sprendimų draugijų (IAG / DGFS).

Mokymo programa pilnai atitinka tarptautinius reikalavimus specialistams, naudojantiems sistemines konsteliacijas. Tai suteikia galimybę išlaikius visus sertifikavimo reikalavimus gauti ISKR sertifikatą, turintį tarptautinį pripažinimą, tapti IAG –  Vokietijos tarptautinės sisteminių sprendimų draugijos nariu. Specialistai gauna Maskvos Aukštosios psichologijos mokyklos kvalifikacijos kėlimo pažymėjimą.
Kursas palaikomas Rusijos profesionalios psichoterapijos lygos, kaip kvalifikacijos kėlimas, bei siekiant Europos ir Pasaulio psichoterapeuto kvalifikacijos.

Kam skirti šie mokymai? Pagrindinė mokymų grupės dalis – psichologinės sveikatos, socialinio darbo ir švietimo specialistai...Skaityti plačiau